Šiuokart bambu pagal pageidavimus. Antraštės ir kitos visokios malonios smulkmenos.

Antraštės. Laikraštyje ir paprasčiau, ir sunkiau. Ten paprastai antraštėje reikia pasakyti „kas ką daro“ ir tiek. Vienuose jų antraštės erdvė labiau ribojama, kituose mažiau, viskas dar priklauso nuo teksto pozicijos. Bet kiekvienu atveju jos dydis bus ribojamas – iki 60 spaudos ženklų su tarpais, pavyzdžiui.

Todėl ir atsiranda tokie klasikiniai kūrybiškumo blyksniai, kaip gal prieš dvyliką metų „Verslo žiniose“: „Pas Juozapą“ padidėjo“ – turėtas galvoje plotas prekybos centre.

Kai kurie laikraščiai kai kuriose pozicijose leidžia sau antraštę nutempti per kokius 150-180 ženklų. Kadangi žmonės dažnai nieko be antraščių daugiau neskaito, tai reikia jiems visą esmę (arba tai, kas kokiam redaktoriui atrodo esminga) sukišti jau į tas stambias raides. Taip antraštėse atsiranda visokie prašmatnieji apibūdinimai – „skandalingai pagarsėjęs“, „siauruose sluoksniuose plačiai žinomas“ ir t.t.

Bet beveik visada – „kas ką daro“.

Žurnale kvėpuoti galime laisviau. Juoba kad pirmajame atvarte dažniausiai bus tik antraštė, iliustracija, įžanga ir gal dar viena ar dvi pastraipos teksto. Pagrindinis krūvis čia vis dėlto teks iliustracijai ir įžangai. Komentaruose prieš kurį laiką paklaustas – o kaip su pavadinimais – rašiau, kad žurnale antraštė panaši į parduotuvės iškabą, o įžanga – į vitriną. Tai gali vadintis ir „Hawaii express“, bet tik pažvelgę į langą, matysime, kad apie dviračius ir snieglentes. Na gerai, burlentės irgi, nuo ko, matyt, viskas ir prasidėjo.

Ko tikrai nereikėtų daryti net ir žurnale, kur daugiau laisvės?

Nereikėtų piktnaudžiauti erdve. Saikas vis dėlto yra galingas reguliatorius. „Nebaigta ir liūdna sakmė apie vadybininką Vieslavą iš Gulbės herbo giminės, nekreipusį dėmesio į resursų paskirstymą projekto įgyvendinimo etapams“ nelabai tiks (o, patikėkit, gauname ir panašių).

Nereikėtų jau visai psichodeliškai paplaukti į astralines erdves. Pavyzdžiui, brūkštelint „Žalias svajoklis dramblys“ prie teksto apie Šveicarijos geležinkelių istoriją.

Visa kita (su saiku ir skoniu) – įmanoma.

Paprasčiausia būtų surasti tekste itin dažnai pasitaikantį vaizdą ar metaforą ir jį iškelti į viršų. Arba iškrapštyti šmaikštesnę pašnekovo frazę.

Neišvengiame, bet labai norėtume išvengti klaustukų, brūkšnių ir dvitaškių antraštėse. Klaustukas – pats lengviausias būdas išsisukti. Padirbėkim truputį ir raskim ką teigiančio, a? Nebent rašome kažką baisiai skandalingo ir nelabai patvirtinto, o norime išvengti teismų. Be to, su tais ženklais maketuoti blogiau.

A, tiesa, padori antraštė, kaip ir įžanga, randasi tik tuomet, kai viskas tekstas, bent jau galvoje, yra sudėliotas.

Epigrafai ir citatos. Epigrafas – tai toks kieno nors kito pasakytas gudrus sakinys pačioje teksto pradžioje. Dažnai svetima kalba. Kaip supratau iš literatūros skaitymų, epigrafai paprastai rašomi tam, kad skaitytojas matytų, jog autorius yra skaitęs knygų. Nors galbūt kartais jie tiesiog yra nuorodos į papildomus kontekstus, papildomas tonacijas. Jie gali būti ir raktas į paties teksto kitokį supratimą. Nedaug yra sunkesnių nuodėmių negu piktnaudžiavimas epigrafais ir svetimos išminties citatomis (turime autorių, taip kartais bandančių nusidėti, turime).

Citatos, ištrauktos iš paties teksto ir išryškintos – kas kita. Angliškai jos vadinasi simpatišku žodžiu „blurb“. Mes dar kartais sakom: „įkarta“. Tai grynai grafinis būdas sukurti daugiau įvairovės akiai ir atkreipti papildomą dėmesį į svarbiausius teksto taškus. Tokie teksto anonsai pačiame tekste. Daroma taip: randame, kas mums patiems būtų įdomu (įstringanti mintis, sensacingas pareiškimas, nežinomi faktai) ir ištraukiame. Viskas.

Informacijos dėžutės.

Tai tokie apačioje (dažniausiai) atvarto (ar sakiau, kad žurnale mąstome atvartais?) arba jo šonuose padedami šriftu ir spalva išskiriami tekstiniai arba grafiniai gabaliukai. Angliškai jie vadinasi „sidebox“ arba „sidebar“. Jų funkcija – pagyvinti atvartą akiai, pateikti papildomos informacijos, kuri netilpo į sklandų, gyvą ir stilistiškai neprilygstamą autoriaus pasakojamos istorijos audinį. Ten – kontekstai, skaičių sekos (kurios tik užkištų teksto pulsuojančio kraujo srovenimą) – geriausiai grafiniu pavidalu.

Sidebox'ai ir jų grafinis forminimas – visas mokslas ir menas. Ir todėl ilgesnius postringavimus apie juos pasiliksiu tiems laikams, kai čia šitų pabambėjimų susikaups daugėliau.

Kitą trečiadienį – irgi jūsų pageidavimų – kelios tipinės straipsnio konstrukcijos schemos, pagal kurias parašyti tekstai iš esmės „eitų“. Kalbant apie mylimus ir kiek primirštus stalius – keli taburečių brėžiniai. Ne visi juk gali pradėti nuo supamų kėdžių ir sekreterų iškart, ar ne?