Nugi sustok, pasėdėk, pamąstyk povaliui. Iš vieno galo, iš kito šono. Nu kur tu nulėksi kap koks girių briedis. Visų pinigų neužkalsi, visų darbų nenugriausi, viso alaus neišplempsi, visų mergų neišmylėsi. Nors, kap tas sakė, tikslas pusėtinas toks būtų.

O paskui stebisi – kudė keliuose karas? Tudė, kad jiejie lekia jau seniai pamiršę, kur lėkę. Nu nuvarysi tu tenuis penkiom minutėm anksčiau, tai ką tu per tas penkias minutes tokio jau nemirtingo nuveiksi? Geriau padūsautai tyliai. I pats sveikesnis būtai, i artimas tavo. I gal net tolimas.

Žinai, aš pervariau per Varšuvą tikrai ne penkis i ne devynis kartus. Nu jo, tai yra darbas toks kap reik. Bet kad i pas jus Vilniuj nė kitaip. Varo tiktai, lekia, pypina, spriegiasi, zvimbia, rėkia. Aš, kai atvažiuoju, per dieną, žinok, kokius tris kilus tikrai numetu, kas mano komplekcijos tipui nė į blogą, nesiskundžiu. Bet tai o ką – neina povaliui gyvet?

I ne tik kely lekia. Rodos sykiais, kad jau po išleistuvių sau pensiją planuoja. Gal i nieko. Bet ma rodos, kad jegu ant ciongo ją suplanuosi, tai ant to paties ciongo ji ateis.

Buvo pas mus su Birutuku giminės, jauna tokia šeima. Tai jiejie, žėk, visą laiką šnekė, kur reik vaiką darželin leist – te kur pagal mokslą, jei rėkia, negalima prieiti prie jojo, ar te, kur pagal kitą mokslą, jei rėkia, reik iškart prišokt. Tėvas visa gerkle už vieną, mamukas – už kitą. Birutuko, žiūrau, akys kap arbatos lėkštukės didumo jau daros, ma irgi žandikaulis kažkur apie bambą jau mataruoja. Tas, bite, būžiukas da tiktai galvą laikyt pradėjo, da net nesėdi, o jiejie kalasi, į kokį darželį jį išgrūst. Nu jo, gal šiais laikais tep i reikia. Gerai, sakau, dėl universitetų nesikala.

Tai kur jūs lekiat visi, pasakyk tu ma? Nugi numirt visada spėsit.