Ir vėl kažkur veliuosi. „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“ – dainavo kitados Mina (tikrai ne Mino) su Adriano Celentano.

Tolyn labyn žiūrėdamas į įvairiausius pašnekesius pačiuose įvairiuosiuose sluoksniuose ir lygmenyse, galvoju, kad ne iš to galo vis bandome prieti.

Nes, kaip sakydavo Liudwigas Wittgensteinas, didžioji dalis diskusijų kyla dėl to, kad neapibrėžtos arba neišsiaiškintos vartojamų terminų reikšmės.

Tik pradėjau rašyti ir prisiminiau, kad lyg visa tai jau esu kažkur matęs. Paskui prisiminiau, kur. Vos atėjęs dirbti į „Verslo klasę“, parašiau šiokį tokį tekstuką į alfa.lt – tuomet dar tinklaraščių neturėjau. Ir nė kiek nesidrovėdamas jį dabar čia iš naujo padėsiu, nes: a) nemanau, kad būsite jį matę, b) be visų kitų malonumų, yra paskutinė savaitė prieš spaustuvę, ir neturiu aš per daug laiko postringauti.

Jūs jau nepykite.

Žodynų sausra

2006-08-06 14:03

Žmogus be savo biologinės odos dar turi antrą – informacinę odą. Ji apsaugo nuo žalingo informacinės aplinkos poveikio, padeda reguliuoti informacinę temperatūrą, kartu yra svarbi kaip jutimo organas ir filtras. Ji tokia pat būtina žmogaus gyvybei palaikyti, kaip ir pirmoji oda. Informacinė oda, kuri pradeda gaubti žmogų nuo pat gimimo, auginama pirmiausia žodžiais. Tai banalu, bet žodis yra ir vaistas, ir ginklas.

Tamsi pietietiškos kilmės moteriškė, prieinanti prie jūsų atimti pinigus ir siūlydama paburti, puikiai moka naudoti žodį kaip ginklą: „ei, gražuole, visą teisybę pasakysiu, didelis džiaugsmas tavęs laukia...“. Ir jeigu yra akių kontaktas, galite nė nepastebėti, kaip tiesiate rankoje suspaustus „darių ir girėną“ šitai žodžio meistrei.

Metas pažerti žiupsnį paradoksų, perdėjimų ir provokacijų: žmogus yra pirmiausia žodynas. Kiekvieno informacinė oda yra skirtinga ir vienintelė, kaip pirštų antspaudai. Žmogaus buvimą viešojoje erdvėje, net jo poziciją ir statusą nulemia būtent jo žodynas. Nekalbant jau apie nuomonių lyderius.

Lyderis ir yra ne kas kita, tik specifinis žodynas – geriausiai išreiškiantis tam tikros grupės žmonių tam tikro laiko jausenas. Žodynas sukuria solonus, aleksandrus, ruzveltus, kenedžius, jelcinus. Pirmiausia atsiranda žodynas, po to gimsta jį viešai išreiškiantis žmogus – štai taip turime lyderį. Beje, lyderio, ypač politikos lyderio, žodynas paprastai esti gerokai platesnis, įvairesnis, jis tiesiog moka daug daugiau skirtingų visuomenės grupių subkalbų.

Žodžiai nuvertėja. Devalvuota jau visa krūva žodžių – net tam tikrų žodžių grupių. Jie nuvertėja tuomet, kai sukuriamos jų tvirtos asociacijos su tam tikrais reiškiniais, asmenimis, kurios po to neigiamai emociškai nuspalvinamos. Pirmiausia jie praranda emocinį, po to - ir kitokį turinį. Kai kurie iš jų, tiesą sakant, niekada emocinio turinio ir neturėjo – vadinasi, jie viso labo nuvertėja dar sparčiau.

Tarp kitko, vienas žodžio nuvertinimo įrankių – kalbos politinio korektiškumo perdėtas puoselėjimas: jis naikina žodžius lygiai gerai kaip melioracija naikina kai kurias gyvūnų ir augalų rūšis. Štai ir šito teksto viena iš pirmųjų pastraipų būtų išėjusi ir trumpesnė, ir aiškesnė, jeigu nebūtų tekę visais įmanomais būdais vengti žodžio „čigonė“. Kaip melioracija kartkartėmis labai paspartina eroziją, taip politinio korektiškumo volas skubina žodynų sausras.

Kiekvienas viešai svarstantis šiuolaikinį gyvenimą autorius būtinai bent kartą yra parašęs, kad „nėra vizijos, nėra idėjų, nėra įžvalgų“. Ir iš esmės tai tiesa – idėjų badas akis bado. Apie jį kol kas nekalbėjo tik tinginys. Mano galva, daugelis mūsų skundų dėl partinių programų tuštumo ar vienodumo, dėl idėjų stygiaus plaukia iš kalbos nugyvenimo, viešosios kalbėsenos išpustymo.

Žodyno teritorijos, kuriose viešas žmogus kalbėdamas jau nebegali būti, yra, pavyzdžiui, tokios (ir jų vis daugėja): pilietinė visuomenė, tvarka, stabilumas, teisingumas, permainos, reformos, valstybininkas. Į šitą reiškinį viename savo tekste atkreipė dėmesį ir Vytautas Radžvilas.

Kadangi vienas po kito viešojoje kalboje žodžiai devalvuojami, vis sunkiau sekasi suformuluoti teiginius ir formuoti ideologijas, sugebančias daryti įtaigą žmonėms. Taip filologiniai rūpesčiai virsta politinėmis problemomis. Ir politinių problemų nebus įmanoma spręsti, kol nebus esmingai atnaujintas viešojo kalbėjimo žodynas. Nebus jokio proveržio be naujos kalbėsenos.

Nors termino „proveržis“ autorių garbei tenka pasakyti, kad būtent jie suvokia šią nususintos kalbos problemą ir kartais stengiasi atšviežinti žodynus: „saulėlydis“, „saulėtekis“, „proveržis“, „vaivorykštė“.

Nieko pernelyg nauja po saule – jaunas vynas turi būti pilamas į naujus vynmaišius, o ne į senus.

Šitai nėra vien mūsų krašto problema. Europa visa serga idėjine mažakraujyste, kurią lemia žodyno nususimas, kuris savo ruožtu atsiranda dėl viešosios kalbos vienodinimo ir politinio korektiškumo.

Tad buvimas Europos viešosios kalbėsenos erdvėje mūsų žodynų sausras tik paskatins. Žodyną gaivintų gyva, aistringa vieša diskusija. Bet jai vietos vis mažiau ir mažiau, nes idėjiniai oponentai kažkaip pamažu sugebėjo tapti priešais ir dabar ginčijamasi vis labiau tik uždaruose bendraminčių būreliuose – ir tokios diskusijos pamažu pradeda panėšėti į socialistinio realizmo literatūrą, kai būdavo „konfliktas tarp gero ir geresnio“.

O juk tas, kuris įžvelgs atsirandantį arba sugebės sukurti naują žodyną, atras naujus, šviežius žodžius, turės ir valią, ir valdžią.

P.S. Jeigu kam nors jų reikia.