Tai ir darau. Kalbėjom apie kompozicijos schemą, kuri leistų pakankamai paprastai parašyti tekstą, nuo kurio kokiam nors kurio nors žurnalo redaktoriui iškart nesusirauktų kakta.

Turiu perspėti, kad tai – tikrai tik „taburetės“ brėžinys, paties paprasčiausio gaminio, gyvenime viską galima daryti įvairiau, spalvingiau ir linksmiau. Bet jeigu darysite taip, kaip papasakota žemiau – iš esmės tiks.

Įžanga. Įveskit į temą, pasitelkdami savo asmeninius įspūdžius. Susidūrėte su kalbama problema, jūsų pažįstami susidūrė, buvote kokiame nors renginyje, turėjote daiktą rankose, vartėte rašytojo, su kuriuo kalbėsite, knygą. Tiesiai šviesiai, be maivymųsi, dejonių ir pompastiškų šūkių nupieškite savo įspūdį, aplinkybes: „Buvo laikai, kai važiuodamas į užsienį stengdavausi paskutinįkart benzino prisipilti Lazdijuose“, „Stadione buvo dar tamsu, dar nešvietė tie milžiniški prožektoriai“, „Mėgstu atsiversti spaustuvės dažais kvepiančia knygą“.

Aš žinau, mes šnekėjome, kad čia gali būti begalybė variantų, bet juk dabar – apie taburetes...

Čia turėtų būti 200–300 spaudos ženklų su tarpais. Bent jau mūsų žurnale. Kitur gali būti kitaip.

Pirma dalis. Pateikiame temą – jeigu būtume mokslininkai, sakytume, kaip hipotezę, kaip klausimą sau. Ar psichiškai neįgalių žmonių tapyba turi kokios meninės vertės? Ar nėra „oil peak“ tik mitas? Ar madinga „corporate social responsibility“ nėra tik maskuotė paslėpti baisius kapitalizmo ryklių nasrus? Papasakojame, ką skaitėme, matėme, girdėjome apie tai, paklausiame poros pašnekovų nuomonės, ją išdėstome. Kai pasakojame – piešiame žodžiu, ne „sakė“ ir „teigė', bet ir – kur, kada, kaip atrodė, kaip elgėsi. Sakykim, 4.000 ženklų su tarpais.

Antra dalis. Pateikiame istorinius ir kitokius kontekstus – iš kur atsirado išvis mums minčių kelti šitokius kvailus klausimus. Jeigu matome, kad su mūsų „hipoteze“ arba mūsų pirmos dalies pašnekovais yra linkusių diskutuoti, suteikiame jiems tribūną: „O štai nuolat besišypsantis burlentininkas Marius atkakliai purto šviesiaplauke galva: „Koks kieno reikalas, kokio baisumo mano kaip kapitalizmo ryklio dantys. Svarbu, kad mano įmonės CSR programa realiai padeda žmonėms.“ Na, irgi kokie 4.000 ženklų su tarpais.

Trečia dalis. Grįžtame prie pirmųjų pašnekovų ir grąžiname jiems kitų pašnekovų argumentus, patys apsvarstome ir įvertiname, ką girdėję ( ar jau sakiau, kad žurnalo tekste „aš“ yra tik sveikintinas?) , koreguojame pirminę „hipotezę“, pasitelkdami sužinotus iš kitų šaltinių dalykus. Tegul bus – 4.000 ženklų su tarpais.

Pabaiga. Radome atsakymą? Greičiausiai ne. Todėl dažniausiai, matyt, teks pabaigti: „Tik istorija parodys, kas šiame ginče buvo teisus, o kareivis Šveikas sakydavo, kad „dar niekad taip nebuvo, kad nieko nebūtų“ . Jeigu pareidinėjame prie pradžios ir uždarome „žiedą“ (o prisimename, kad tai pats paprasčiausias būdas) tada susigrąžiname tai, ką rašėme įžangoje ir pakartojame kitaip: „Dabar jau man nesvarbu, Lazdijuose pilsiu benzino, Lodzėje ar net Lince. Prieš porą metų net pagalvoti apie tai negalėjai. O po penkiolikos metų, matyt, bus visai nesvarbu, kurioje Europos elektros krovimo stotyje įkišiu akumuliatorių kištuką į lizdą.“ Kokie 300–400 ženklų su tarpais.

To lyg ir užtektų.

Jeigu jums atrodo, kad kažkur tai matėte, tai aha – matėte. Ir ne kartą. Trinarė struktūra itin priimtina žmogaus akiai, ausiai ir smegenims.

Ne šiaip sau sonatos kuriamos būtent taip, ne šiaip sau pjesėje dažniausiai būna trys veiksmai, ne šiaip logikos silogizmai paprastai esti trinariai. Ir visai ne šiaip sau toks Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis pasakojo apie „tezę–antitezę–sintezę“.