Tiksliau – apie vieną iš jų. Angliškai reiškinys vadinamas „writer's block“ ir tyrinėjamas rimtai suraukus kaktas kaip kad koks labai rimtas sutrikimas.

Na, bet jie ten kiekvienam spuogui turi tamtyč sugalvotą lotynišką pavadinimą ir amerikonišką santrumpą. Gal lietuviškai šį reiškinį galima būtų pavadinti „rašymo užkietėjimu“.

Simptomai:

nu šakės, nė žodelio nesugalvoju, valandą sėdžiu prie šito ekrano, tekstą atiduoti rytoj, bet kaip pradėti, gal pasidarysiu kavos, o gal įkalti, o gal pasileisiu muziką, ne, Bob Marley netinka, gal čia vežtų „Princesė Turandot“, o gal dar kavos, na gerai, dabar tai jau tikrai pradėsiu, „viena iš svarbiausių dvidešimt pirmo amžiaus pradžios problemų...“, mėšlas, kokį mėšlą aš čia rašau, Jėzus Marija, o gal nuo peizažo, „vakarėjo. Kavinėje prie tilto dar kažkodėl tebebuvo laisvų vietų...“, šūdas, o gal pasivaikščioti...

Ir taip toliau – rašantieji paprastai žino, kaip tai atrodo.

Ir planelis yra, ir tema sugalvota – ir nė iš vietos. Čia ne apie tuos atvejus, kai užsikemša jau prie klausimo „Apie ką?“. Pastaruoju atveju galioja pirmoji retorikos taisyklė, priminsiu: „Turi, ką pasakyti, atsistok ir kalbėk, neturi – tylėk.“

Negalavimas, mano galva, yra gerybinis, nes rodo, kad jūs nesergate kitu, artimu manijai sutrikimu, kuris lotyniškai vadinasi hipergrafija.

Mūsų aptariamas negalavimas yra artimas bemaž normaliai ir natūraliai žmogaus būsenai, kurią turbūt patogiausia įvardyti „tingėjimu“.

Čia – kelios piliulės nuo šio negalavimo. Arba čia. „Pagoogline“ žodžius „writer's block“ rasite dar kelis šimtus.

Mano receptas ( baisiajai negandai užklupus aš pats taip darau) yra paprastas kaip vanduo stiklinėje: tiesiog rašyti viską, kas plaukia galvon – rankų raumenys kartais būna protingesni už amžinai abejojančią galvą.

Tarkim: „Ant žemės prie Lukiškių mokyklos guli kompaktas „WOW CD 3“, prie Seimo jau beveik bando skleistis balti ir geltoni krokai. Keista – ar juos tik dabar pasodino, lig šiol nemačiau...“ – ir taip toliau, kol pramuš. Kol stuksenate visokius niekus, pasąmonėje jau formuluojamas problemos sprendimas. Kuris tuoj pat nušoks ant klaviatūros. Tvarką, kompoziciją ir kitus gražumynus sutvarkysite paskui. Niekus nubraukysite. O gali paaiškėti, kad iš tų niekų kas nors gražaus gali išeiti.

Ir dar – kartais šis negalavimas ( ypač dažnai tai matau lietuviuose – atskiro pasvarstymo verta tema) kyla iš perdėto tobulumo siekimo ( kai kuriems mano skaitytojams išverčiu – hipertrofuoto perfekcionizmo). Gydomas taip: „brangusis, jeigu tu pusmetį drožinėsi vieno angeliuko pimpaliuką, tu niekada altoriaus nepabaigsi. Drožk altorių.“

Šito mano sakinio nereikia suprasti kaip skatinimo „chaltūrinti“ nelyg per kokius „auksinius svogūnus“. Manau, kad kalbuosi su protingais žmonėmis.