Dažniausiai jie nervina. Net tada, kai malonūs. Jie veržiasi į mano jaukią erdvę, bando praryti mano nuosavą laiką, kurio aš ir artimiausiems savo ne visada noriu atiduoti.

Čia aš apie pardavėjus pačia bendriausia prasme – tuos, kurie ką nors iš viso parduoda. Nebūtinai tuos, kur juodais kostiumais prie nebesančio „Palangos“ restorano siūlo kažkokius albumus. Na, iš biurų pirklių klajoklių gentis jau beveik ir išnyko, kaip ir skelbimai „agentai nepageidaujami“.

Tiesa, kai kalbinau tokį asmeninio efektyvumo mokytoją Peepą Vainą, jis su nostalgija atsiliepė apie tuos laikus, kai dviračiu malėsi po Ameriką, pardavinėdamas knygas. Sakė, tai buvusi puiki mokykla ir charakterio grūdintuvė.

Taigi, dažniausiai jie nervina – lenda į akis, beria atmintinai iškaltus tekstus, nesupranta užuominų, neatsako į klausimus, nesuvokia žodžio „ne“.

Tik – jeigu pinigai yra ūkio kraujas, tai pardavėjai yra ūkio kraujagyslės.

Ir (ypač šiais laikais) jeigu nebus to įkyraus tipo (tipės), kurie, beje, buvo visada ir buvo visais laikais tokie patys, tai, tiesą sakant, nebus nieko.

O šią trumpą odę, šį pagiriamąjį žodį pardavėjams aš rašau, nes kartais pasijuntu taip, lyg dirbčiau ne redaktorium, o psichoanalitiku. Ir kai taip pasijuntu, tyliai sau pagalvoju: O, kad jūs, mielieji, ateitumėt savaitę kitą padirbėti pardavimo skyrelyje – nesvarbu, reklamos, platinimo srityse ar telemarketinge. Pardavėjo darbas labai prablaivina, labai greitai sugrąžina į nuodėmingą, bet tokią žavią žemę. Kuriuos ne kuriuos dalykus kitaip vertinti pradedi. Pavyzdžiui, supranti, kad tavo prašmatnieji dirbiniai daug geriau jaučiasi, kai atsiranda žmogus, kuris sugeba juos parduoti. O tuomet ir tu pats geriau jautiesi.

P.S. Esu, esu pardavinėjęs. Tiesa, gabumų, kaip paaiškėjo, tam dalykui neturiu nė kiek. Bet užtat dabar juoba gerbiu šį darbą dirbančius.