Na, tokie prispangę – sakytume suvalkietiškai. Angliškai tatai vadinasi greičiausiai „dizzy“. Ne, čia aš ne apie kokius nors konkrečius subjektus – veikiau apie bendrą pavasario prieangio nuotaiką. Galų gale, ji turbūt apima kasmet visus. Kai posėdyje staiga pamatai, kad tavo kolegos akys jau kuris laikas nieko nebemato. O kai ko nors paklausi, atsako svajingu „a?“ Kai didžioji dalis biurų gyventojų bent porą kartų per dieną savęs ima ir paklausia: „O tai ką aš čia veikiu?“ Kai supainiojami atsakymai į elektrinius laiškus ir pradingsta laiškai neelektriniai. Kai trūksta vitaminų ir norisi nusišauti – rašė anuomet Saulius Šaltenis.

Sako, sostapilėje per savaitgalį buvo atsiradusi tokia nedidukė Venecija. Šunį pasivaikščiot kai kam reikėjo nebe išvest, o išnešt. Gerai, kai ne niufaulendas ir ne senbernaras. Jau ir mūsiškę mažutę paprastąją dvispalvę lietuvišką katę Rokę ne taip lengva iki mašinos nutempti. Pasvėrėm – gyvulėlis pasiekė vienuolika kg. O gal čia žieminės atsargos? Tikėkimės, pradės karkvabalius gegužę gainioti, vieną kitą kg pames.

Mūsų pievos Šunakojų kaime pažliugo kaip reikiant ir tapo pelkėmis, pelkės tapo tvenkiniais, o tvenkiniai bandė pasiekti vienas kitą ir džiaugsmingai susijungti į tvenkinių sistemą. Bet kadangi visur aplink kalneliai, venecijų neatsirado.

Įkyrus dryžiais merkiantis lietus leido tik kartais ir tik trumpam iškišti nosį į sodą ar prie ežero, taigi nebuvo jokio ūpo mirkti įsitvėrus meškerės. Iš ko plauktų, kad meluoti apie laimikį neturiu jokios progos.