Tokiu padarė vaikystė Marijampolėje, kur viskas „povaliui“. O gal dažnas buvinėjimas internete ( „čia internetas, čia siunčia į išskirtines erotines keliones, vaikeli“ – kaip prokarčiui vis kur ne kur pacituojama). Arba bemaž ketvirtis amžiaus gyvenimo žiniasklaidos (su kelerių metų pertrauka reklamai ir propagandai) aikštelėse, kuriose teko matyti na labai įvairių žmonių.

Esu truputį fatalistas ir galvoju, kad viskas į gerą šiame geriausiame iš pasaulių. Dar manau, kad gamta protingesnė už žmogų ir galiausiai viską sutvarkys – kas turi pūti, supus, kas turi žydėti, žydės. Kas turi gyvasties – bus gyvas, kas neša mirtį, žlugs. Blogis turi savyje nuodą, kuris nunuodys jį patį. Laiko klausimas.

Vienas brolis Florencijoje, pradėjęs nuo jam nepatikusių paveikslų deginimo, galiausiai pats sudegė ant laužo toje pačioje Sinjorijos aikštėje. Vienas pliktelėjęs vaikinas, nelabai gerai taręs „r“ ir rekomendavęs uoliai karti revoliucijos priešus, buvo pašautas dar aršesnės už jį revoliucionierės. Toks tipas su ūsiukais, pamėgęs kitus nuodyti dujomis, pats rijo nuodus. O kitą tipą su ūsais, įsitikinusį, kad „mišką kerta, skiedros lekia“, galop sugraužė mirtina liga.

Čia, mes, aišku, kakta atsimušame į paradoksą savyje slepiantį, pavyzdžiui, tokį sakinį: „Kada pagaliau visi geri žmonės susirinks ir užmuš visus blogus žmones?“ Levo Tolstojaus, Mahatmos Gandžio, Alberto Schweizerio gyvenimai sako – niekada. Kaip ir dar kelių asmenybių iš kiek ankstesnių laikų. Nes negali jokia idėja pateisinti kito žmogaus mirties. Tik tuomet mirtis dėl idėjos kažko verta, kai tai tavo paties mirtis. Ir tikrai ne savižudybė.

Tai apie ką aš čia taip ramiai postringauju?

Kad ir koks ten būčiau ramus fatalistas, tikintis, kad blogis suės save kaip vėžys:

Kodėl va tokie žmogaus nuograužos, patvorių sūtraukos, anos pusės plintuso drėgnuolės, į savo praplautas iki vakuumo kaukoles prisikamšiojusios kažkokių priplėkusių mintelių iškamšų trupinių, kodėl šitie ikižmogiai lig šiol niekur nenugaruoja, neiškrenta į nuosėdas, neprašampa po puvėsiais?

Kuo jiems užkliuvo šita simpatiška maža indė, kuri, beje, po metų turbūt neblogiau lietuviškai būtų kalbėjus negu tie pelėsiai?