Arba stegozauras. Po ledynmečio. Aplinkui šmirinėja vienos civetos ir kiti linksmi šiltakraujai, iškėlęs galvą dairaisi aplink, ieškodamas pažįstamų dinozaurų. Nėra.

O ne – va pagaliau tradiciškai prieina raudonoji ponia Rožė paprašyti pinigėlio. Jau nebe skambinimui, jau šiaip. Viena iš dinozaurų. Visi kažkur dingo. Va, pavyzdžiui, kur dingo plati juoda elegantiška skrybėlė ir ponia Auksė po ja? Kur dingo liūdnųjų akių mažasis Liutaurėlis. Didysis Liutauras – su tuo daugmaž aišku, tas kaip prie Gorbio emigravo Belgijon, taip iš Vilniaus peizažo ir prašapo. Gal vieną kartą aptikau Gorkio gatvėje. Gorkio, Gorkio... Liutauras visada bus Gorkio gatvėje, o ne Pilies. Kaip plaštakė gintare.

Kur Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, Zenonas Šteinys, Romas Daugirdas – aš nujaučiu. Bet kur Tomas A.? Pilies gatvėje pamatysi tik Liudviką. Net Aido nei rašytojo Parulskio (amatą vardiju, kad atskirtume nuo jo pusbrolių dizainerio bei menotyrininko) nebesimato.

O ir kaip jie tebebus savo vietose, savo erdvėse ir savo trajektorijose, jei vietoj „rusdramio“ – Verslo centras, vietoj „Palangos“ – „Novotel“, vietoj „Literatų svetainės“ (o tempora, o mores) – „Ūkio bankas“. Vietoj bistro – vaistinė, vietoj „Vaivos“ – picerija, vietoj „Čiobrelio“... Pala, kas vietoj „Čiobrelio“? „El gaucho“?

Penki kilometrai per senamiestį – vos pora pažįstamų veidų. Kiti studentai bado cigaretėmis suoliukus Jaunimo sode, o gal Sereikiškių parke, kiti ir kitokie menininkai slenka ŠMC kavinės link arba išlenda iš „suokalbių“.

Ir visa tai tik į gera. Sudie, dinozaurai.

Na, gal dar tik Pilies gatvės pradžioje pavasariškai vis dar paūbauja kunigaikštis Vilgaudas. Kiekvienas kaimas turi turėti va tokį savąjį ūbautoją. O čia – nemažas kaimas, ne vieno jų reikia.