Sena diskusija. Viena iš tų esmingai metafizinių: Ar yra gyvybė kitose planetose? Ar dydis svarbus? Kas yra žmogus? Ar tu manęs klausaisi?

Viena iš tų, iš mirties taško greitai išvedančių knapsėjimo nosimi apeigą pusę penktos ryto.

Yra teorija, kad žmonės nesikeičia. Bac – va tokį mes jį pažįstam trečioje klasėje tampantį už kasų ir žaidžiantį „kratuku“ už kampo, toks jis bus ir departamento direktorius – tampantis už kasų ir žaidžiantis „kratuku“. Mastai kiti – kasų daugiau ir „kratuko“ statymai didesni. Esmė – nė pro kur.

Arba va ta strazdanota ruda pana iš trečio suolo – ji taip juokingai žviegė, kai pamatydavo prakaituotoj vaikiškoj saujoj krebždantį karkvabalį. Dabar ji, aišku, modelis, viršelis, etalonas ir šiaip kurių ne kurių sričių guru – bet turbūt vis dar taip pat žviegia. Tik ką pamačiusi?

O yra dar kita teorija. Keičiasi jie. Žmonės, tai yra. Jis, aišku, pūtė varles šiaudu per užpakalį ir plėšė musėm kojytes, paskui suprato, kad tai negerai, nors ir labai smalsu. Dabar dirba teisėju. Pasikeitė. Įsiklauso, pasitikslina, supranta. Girdi, trumpiau tariant.

Ji visada raudonavo prie lentos ir nieko negalėjo išlementi. Dabar ji dainininkė. Labai pasikeitė. Nebelemena.

Yra kompromisinis variantas – be centrizmo nenurimsim – žmogaus esmė, ašis, šerdis, stuburas, iešmas, vinis, virbalas nesikeičia, o apvalkalas, raiška, garnyras, drabužis keičiasi. Vyksta savotiška difuzija – dalis žmogaus esmės skverbiasi į aplinką ir viską, ką suranda aplinkui, pablizgina, apvelka arba apteršia, nelygu ten tos esmės atspalvis, o aplinkos korpuskulos skverbiasi į tą va tiriamąjį objektą, smulkios patirčių, džiaugsmų ir prakeiksmų dalelės nusėda ant jo. Taigi – truputėlį keičiasi, truputėlį nesikeičia.

Iš esmės kaip ir ne, bet vis dėlto dalinai galbūt kad ir taip, jeigu jau taip ryžtingai.

Visiems gerai. Diskusiją baigiam.

Bet tarpinė trečioji teorija yra sugalvota tų, kurie jau keturis kartus šiąnakt sakė „noriu miego“, kurie nenori nustoti knapsėti nosimi pusę penkių ryto, kurie nenori pažinti artimo savo, kurie yra abejingi žmogaus gelmės nepažinumui ir amžinai šviesai, virste virstančiai dabar ant mūsų šiek tiek trupiniais nubarstyto ir rausvom balutėm aptaškyto virtuvės stalo. Tų, kurie nesupranta, kad šit čia ir prasideda Kelias, Paženklintas Spindulingais Tiesos Sapfirais beigi Topazais.

Fi. Tai ne mums.

Ė, o kas ten išvis kampe miega?