Verslo klasė

Troliai, goblinai ir kiti smulkūs gyvūnai

Fri, 09 May 2008 09:25:45 GMT

Nieko niekur komentaruose netrinu, jokio vartotojo niekada neapriboju.

Olvejs velkam (TM), kaip sako vienos tokios įmonės žmonės. Žiūriu į bendravimą čia kaip į savotišką klubą.

Į normalius komentarus normaliai atsakau, ne visada spėju į visus atrašyti, kartais tiesiog pamirštu. Mielai veliuosi į pašnekesius, diskusijas ir visokius kitokius pajuokavimus.

Su internetu esu nuo tų laikų, kai DOS eilutėje dar reikėjo rašyti komandą „lynx“, norint akies kampu pamatyti kažkokį neaiškų kažkurio JAV universiteto bylų katalogą. Pergyvenau „Mosaic“ ir „Netscape“.

Taigi prie to, kad čia yra siunčiama į erotines eksliuzyvines keliones pėsčiom, esu pripratęs. Pats nieko niekur nesiuntinėju.

Internetas apskritai labai sveika vieta būti ir geras būdas emocinę pusiausvyrą aptikti, siekti vidinės harmonijos, medituoti, suvokti majos vaizdinių laikinumą ir tikrojo gyvenimo pamato svarbą.

Nemėgstu tariamų drąsuolių su kaukėmis, nemėgstu chuliganų ir keikūnų su kaukėmis, tą esu ne kartą viešai įvairiose vietose sakęs. Bet jeigu tokia saviraiškos forma – ką darysi. Kol nekenkia kitiems, tebūna.

Vienas trolis , kuris vis atslenka į vieną iš mano tinklaraščių tam, kad ant sienos parašytų kokias nors tris raides, irgi turi teisę būti kaip savotiškas eksponatas.

Suvokiu, kad „trolininimas“ padeda žmogui pasijusti svarbiu. Atleiskite visi kiti mano mieli pašnekovai, bet aš noriu jam (o gal ir būsimiems troliams) pasakyti vieną sakinį. Paskutinį.

Ramybės tau, vaikeli. Ir tavo pavargusiai sielai.

O sako, rytoj vėl pagaliau atšils ir bus giedra.

Zeniaus monologai-53

Thu, 08 May 2008 13:46:37 GMT

O dabar klausyk čia, ką papasakosiu. Labiausiai tai aš aišku su tavim norėčiau pašnekėt apie to plikio partiją.

Nu ir žemaičių, aišku. Bo aš jau praktiškai gali sakyt visą suvalkiečių partijos programą turiu pasirašęs. Pagrindinis šūkis bus „eikit jūs visi...“, nu, o toliaus kap Dievas duos. Nebalsuotų manai? Da i kap balsuotų. O tai ką – tų visų kitų kitokie šūkiai? Tik jie nedrįsta tep paprastai žmogiškai kap aš pasisakyt.

Bet tai aš žinau, kad tu nuo politikos bloguoji, tudė papasakosiu, kap aš sutikau skaitymo metus. Žinojai? Kap ką? Kad šiemet skaitymo metai.

Nu tai nuėjau aš nusipirkti knygos. Ko tu žvengi? Nu taip – aš nuėjau nusipirkti knygos. Jo, nusipirkti. Nežvenk. I normaliam suvalkiečiui pasitaiko.

Bite, žiūrau – brangios rupkės. Viena knyga – kap du baltos. Nu bet gal ilgiau groja sakau, nenugaruoja, vaikams paliksiu, nu kap kapitalas koks.

Rinkausi iš tokių, nu, suvalkiečiui tinkamų – nu, te „kap gauti pinigų dabar daug iš karto ir nesėsti į cypę.“

Vaikeli, kiek tokių prileista – metrais, metrais, namuką pastatyt galėtai – nu jo, iš jųjų.

Pavarčiau vieną, pavarčiau kitą – kap te viskas paprasta. Nu bitute. Nu va – atsisėdi, nori, kad būtų daug babkių i tada jųjų jau i būna.

Ir žinai, ką prisiminiau – prisiminiau kiną apie kėdes. Tą viečikę, kur bičas su balta furažke pardavė bilietus šachmatistams už paskaitą, o paskui jiesiems aiškino, kad tuoj čia bus Niu Maskva, o ten bus Niu Vasiukai.

Nu tep gyvai ma tos knygos tą vietą priminė.

Kap? Nu jo, atspėjai, tep i nenusipirkau. Geriaus briedis saujoj. Tai yra, du baltos dabar. Nežvenk. O gal patarsi ką? Kokią knygą – bet tokią, kad i vaikams liktų. Nu, kap kapitalas, investicija.

Seno bambeklio veranda-31

Wed, 07 May 2008 11:25:13 GMT

Na, žinoma, sveikinu visus žodžio kalvius – raštininkus, redaktorius ir korektorius (tai yra, profesionalius skaitytojus), ugdytojus, mokytojus ir žodžio skleidėjus.

Tegul bus jums lengva. Ne, tęsti nieko nereikia – tiesiog „lengva“, žodžio „sunku“ antonimas.

Pati diena lieptų samprotauti apie profesijos prigimtį, pobūdį, pašaukimą ir visus kitus iš „p“ (na, kad ir pasiaukojimą, pilietiškumą, pareigą – kitokių „p“, taip pat ir tų labiau neigiamų, galite prisigalvoti patys).

Žurnalistika nėra antroji seniausia profesija. Ji yra pirmoji seniausia.

Žmonės komunikavo, bendravo ir tuomet, kai gyveno bendruomenėmis, kurias dabar pavadintume gaujomis ar bandomis, taigi prostitucijos būti negalėjo pagal apibrėžimą, nes nebuvo vienokio ar kitokio tipo šeimos, kaip ir pirkimo bei pardavimo.

Jau tada komunikacija atliko visas šiuolaikinės žiniasklaidos funkcijas.

Informavimo: „Ten už kalvos pasirodė septyni mamutai.“

Skatinimo, kvietimo: „Ei, lekiam visi nusidobsim kokį.“

Švietimo: „Mamutai visada šiuo metų laiku pasirodo iš ten, kur danguje kaušas.“

Analizės: „O pernai buvo dvylika mamutų, vadinas ten, kur danguje kaušas, šiuo baltos žemės laikotarpiu buvo šalta.“

Pramogos, istorijų pasakojimo: „Tada prie to rudojo prisėlino Kreivoji koja, užsimojo ir kad švystelės ietį – tiesiog po ausim.“

Be abejo, visais laikais čia pat glaudėsi ir propagandos specialistai: „Kreivoji koja – jėga, jis gali būti vadas, o va Tylusis vėjas – jis net pėdsakų jau neįžiūri.“

O kokia forma bendraujama, kaip komunikuojama, kokios laikmenos ir nešėjai – iš esmės anoks skirtumas.

Niekas labai ir nepasikeitė.

Sveikinu dar kartą visus kolegas.

Ir kad bent šiek tiek pateisinčiau bambeklio vardą – tikiuosi, tokios pokvailės, bet linksmos antraštės dar ilgai bus kuriamos: „K.Rimdžius: Rankinės, batai, papuošalai – neatskiriamos moters detalės.“ (Šlovė robotams).

Mano pagarba

Tue, 06 May 2008 10:48:53 GMT

Iš tikrųjų, iš tikrųjų, kaip jau ne kartą čia virkavau, labai sunku vėl ritmizuotis, kai tave taip iš ritmo išmuša.

Norėjau papasakoti apie komunikaciją.

Kaip jūs visi jau žinote, estai ir lietuviai pirmosios Europos konstitucijos priėmimo dieną rinko šiukšles.

Aš jas rinkau, kaip darau dažną savaitgalį – daug dažniau negu kartą per metus – Molėtų rajone.

Prie kompiuterio kaip reikiant prisėdau tik šiandien.

Kartais paskaitau Bruce'o Sterlingo – vieno iš kiberpanko krypties mokslinėje fantastikoje ideologų (greta Williamo Gibsono, Rudy Ruckerio, Johno Shirley) – tinklaraštį, kuris vadinasi „Beyond the beyond“ ( „Anapus anapusybės“).

Man patinka jo šiek tiek (o kartais ir gerokai) ironiškos knygos, patinka mokėjimas tikrai holivudiškai sudėlioti veiksmą ir paversti knygą „page-turneriu“, kartais jose aptinku galvojimą gerokai supurtančių įžvalgų.

Tinklaraštį jis rašo žurnalui „Wired“, tad ten dažniausiai kalba apie visokius posūkius kiberpasaulyje, bet kadangi ir žmogus, ir rašytojas jis įdomus, tai įrašai greitai ir nesunkiai perkopia tiesiog visokių „navarotų“ ir „gadgetų“ aptarimų lygį.

Ir skaitau aš ten štai tokį tekstą (galima neversiu, ką?):

(((Here on BEYOND THE BEYOND, we don't normally post raw, unsolicited press releases, but you ponder the motives and thinking behind an effort like this, and it's actually kind of scary. I'd be betting good money most of these Google Earth-tagged illegal dump sites date to the Soviet era. So you've got this Estonian cybergreen millionaire's web 2.0-style participatory scheme to scrape his nation's surface clean via orbital oversight... Russia would never dream of a campaign like that. USA, way too sloppy. Even Sweden Finland and Norway would be hard put. Ultra-tidy, public-spirited Switzerland maybe, but gee whiz... who are these people?)))

O toliau aš kaip šioks toks komunikuotojas sėdžiu apšalęs iš pagarbos, skaitydamas tą tik ką paminėtą pranešimą spaudai: taip tiksliai suvokta, kam jį pasiųsti, taip puikiai parinktas kampas.

Įvertinkite.

Daugiau komentarų nebus.

Seno bambeklio veranda-30

Wed, 30 Apr 2008 08:41:41 GMT

Prieš mini atostogas, mums kilniai valdžių padovanotas, kažkaip savaime norisi mažai galvoti ir dar mažiau rašyti.

Ir, atrodytų, eitum sau kur laukais plevėsuodamas plaukais, bet...

Bet vis dėlto tinklaraštis jau tapo tokia pat būtina dienos dalimi, kaip ir dantų valymas ar pasilakstymas po miestą. Tapo mąstymo higienos dalim.

Ir vis dėlto šventės, todėl šiandien nebambėsiu, nesikabinėsiu prie rašinėlių, neinstruktuosiu ir kitaip nemarazmuosiu, o pasidalysiu atrastomis protingesnių už mane žmonių patirtimis.

Rašytojo George'o Orwello pristatinėti gal nereikia.

Tai va jo patarimai, surašyti esė „Politika ir anglų kalba“ buvo tokie:

„Doras rašytojas rašydamas kiekvieną sakinį pasiklaus savęs bent jau tokių keturių klausimų:

1. Ką aš bandau pasakyti?

2. Kokie žodžiai tai išreikš?

3. Koks vaizdas ar išsireiškimas parodys tai aiškiau?

4. Ar šitas vaizdas yra pakankamai šviežias, kad turėtų poveikį?

Ir galbūt jis užduos sau dar du klausimus:

1. Ar galiu parašyti trumpiau?

2. Ar nepasakiau ko nors tikrai bjauraus, ko galėčiau išvengti?

Dažnai suabejoji dėl žodžio ar sakinio poveikio, tuosyk prireikia taisyklių, kuriomis galima pasikliauti, kai instinktai apgauna. Manau, kad išdėstytos taisyklės tinka daugumai atvejų:

1. Niekuomet nevartokite metaforos, palyginimo ar kitokios kalbos figūros, kurią dažnai matote spaudoje.

2. Nevartokite ilgo žodžio ten, kur galima išsiversti su trumpu.

3. Jeigu įmanomą išbraukti žodį, visada jį išbraukite.

4. Niekada nevartokite neveikiamosios nuosakos, kur galima vartoti veikiamąją.

5. Niekada nevartokite užsienietiškos frazės, mokslinio ar žargono žodžio, kur užtektų paprasto angliško atitikmens.

6. Laužykite kiekvieną iš šių taisyklių, kai tik pajusite, jog kitaip parašysite ką nors visiškai barbariška.“

Tiek šios dienos skaitinių. Nepamirškite mamų pasveikinti. Susitiksime po švenčių.

P.S.

Beje, čia toks tipas parašė Giedriaus Vilpišausko romano "Vėjas nuo jūros" trumpą apžvalgą.

Kas tu?

Tue, 29 Apr 2008 11:29:31 GMT

Aš žinau, kad tai labai sunkus klausimas.

Sunkus tuomet, kai bandai į jį atsakyti nuoširdžiai. Ir kuo anksčiau tu jį sau užduodi, tuo geriau tau bus vėliau. Mano dukterėčia, kai dar buvo visai nedidelė, į jį atsakydavo greitai: „lietuvė, demokratė, Romos katalikė.“ Daug kas bando į jį vienaip ar kitaip atsakyti. Versle per daugelį metų buvo primiršta, kad į klausimą reikėtų bent jau sau pačiam atsakyti nuoširdžiai ir nemeluojant. Žinau, kad sunku. Vietoj to buvo sugalvotas visas įmonių literatūros žanras, kuris vadinasi „vizijos ir misijos“. Atsakymas į vieną svarbiausių gyvenimo klausimų buvo pradėtas generuoti beveik automatiškai. Robotai galėtų. Šlovė robotams.

Pasirankiojau šiek tiek tokių automatiškai sugeneruotų (nors turbūt už gigantiškus pinigus per begalinius posėdžius sunkiai išstenėtų) atsakymų į svarbius klausimus. Transporto, komunikacijų, statybų, inžinierinių, prekybos, farmacijos bendrovių. Čia tik vizijos, ne misijos. Gilinamės:

„XXX vizija— būti lyderiaujančia kompanija savo srityje— siekiama kuriant ilgalaikes vertybes savo klientams, darbuotojams, akcininkams ir tarpininkams.

YYY siekia tapti lyderiaujančia kompanija Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje,

būti žinoma ir vertinama, kaip stabili, patikima ir lanksti kompanija.

Tavo geriausias partneris bendraujant su nuolat kintančiu pasauliu. Pasitelkdami moderniausias technologijas, suteikiame savo klientams galimybę pasiekti žmones, žinias ir pramogas.

Siekiame būti mūsų klientų strateginiu partneriu bei technologijų rinkos lyderiu, kurio sprendimai ir inovacijos, patirtis ir atsakomybė skatina sėkmingą verslo bei visuomenės vystymąsi Lietuvoje.

Siekiame maksimalios naudos vietos gyventojams, taikliai patenkindami jų kasdienius plataus vartojimo poreikius.

ZZZ grupės misija – būti sparčiai augančia tarptautine bendrove, strategiškai orientuota į Vidurio ir Rytų Europos rinkas, ir būti viena geriausių savo srities bendrovių efektyvumo ir klientų pasitikėjimo prasme.“

Ir? Paklausite jūs. Taigi ir aš klausiu – ir?

Aš visaip „už“ – labai svarbu atsakyti į klausimus „kas esu?“, „ko noriu?“

Bet ar čia atsakymai? Apie iš karsto medžio drožtą kalbą aš jau ir nešneku.

Amžini klausimai

Mon, 28 Apr 2008 13:30:29 GMT

Parsliūkinau iš „Microsoft“ organizuotos inovacijų dienos.

Ten aš turėjau vesti pašnekesį (pripratusiems prie nesibaigiančių posėdžių ir konferencijų išverčiu: moderuoti diskusiją), kurio tema šit kokia: „Ko reikia, kad strategijos virstų veiksmais?“.

Tuoj prie pašnekesio pareisiu.

Šiaip jau tokio tipo renginiai man primena kažkokias apeigas. Giliau pakapsčius, koks skirtumas, kieno proga ritualas – Apolono, Santjago iš Kompostelos ar Inovacijos? Bet kadangi esu įsitikinęs, kad dalyvavimas apeigose keičia žmones, kurie jose dalyvauja, vadinasi, keičia ir pasaulį, tai visada esu „už“ visokius ritualus. Galų gale – tai priemonės suritminti mūsų chaotišką buvimą. Ir tai yra gera (...bonum est).

Turėjau net septynis kalbinamuosius, visi geri pašnekovai, visi išmanantys žmonės. Ir turėjau valandą laiko. O tai reiškia – po klausimą kiekvienam. Ir tiek. O gaila.

Pareikime prie mėgstamųjų retorinių klausimų.

„Ko reikia, kad strategijos virstų veiksmais?“

Žinau dar bent kelis panašius – pavyzdžiui: „Ką daryt?“, „Kas kaltas?“, „Kada pagaliau baigsis visa šita betvarkė?“

Daryt reikia. Ir tiek.

Prižiūrėti savo sodą. Laistyti savo medį. Rašyti savo tekstą. Rinkti savo kodą.

Ir negalvoti, kad tuoj kas nors ateis ir pradės mus labai mylėti už tai, ką darom.

Strategijų turim daug ir gražių prirašytų. Neturim konkrečių veiksmų grafiko – kas, kada, ką padarys. Ir jeigu nepadarys, kokio stiprumo spyrį gaus į tą vietą, kuri yra opozicijoje galvai.

Bet ar kas nori tokio grafiko? Ar kas nors nori gauti tą spyrį? Kas čia turėtų spirti?

Klausimų šiaip jau galiu prigalvoti dar gerokai daugiau.

Sakuros nužydėjo...

Dangus vėl primena Florencijos kalvas

Fri, 25 Apr 2008 08:32:58 GMT

Jižiš Maria, kaip sako čekai – koks oras. Pasikabinam „iGoogle“ atgalinę atskaitą iki penktadienio kontorinio buvimo pabaigos.

O aš noriu parodyti šviežiausią mūsų gerbiamos šeimininkės, vardu Rokė, nuotrauką. Paskutiniais duomenimis mielasis gyvūnas jau pasiekė padorų dvylikos kg svorį.

Žvėriškai nemėgsta važinėti mašina. Ypač po Molėtų kalnelius. Sodyboj gyvena drąsiai, gaudo drugelius, ėda žolę ir tyko pelių prie tvenkinio, Vilniuje irgi gyvena ir nesinervina, tik gyvena labiau gulsčia negu ant keturių kojų. Gal dėl to per žiemą taip ir, hm, sustiprėjo fiziškai. Bet mašina važiuoti – na jau ne... Supranta žodžius „važiuoti“ (visas gramatines formas), „sodyba“, „eisim“. Išgirdusi iškart dingsta po lovomis (jeigu Vilniuje) arba kur nors daržinės plyšiuose (jeigu sodyboje).

Gero šviesaus savaitgalio. Daug gardaus juoko.

Zeniaus monologai-52

Thu, 24 Apr 2008 12:12:43 GMT

Ma rodos kartais, kad kiti žmonės visai nukvako.

Tu prisimeni da iš vaikystės toks buvo Raikinas? Nu ir jis apie tuos futbolininkus ir kitas balerinas te pasakojo. Nu maždaug, pririšk prie kojos svertą – ir tegul pumpuoja vandenį, o tie vieto to, kad laksto po lauką, galėtų per tą laiką jį išasfaltuoti.

Tai va, žinok, ma rodos, čia ne bajeris. Jisai buvo teisus, žinok.

Daba kai žiūrau aš į visas tas aerobikas, visus tuosius gymus, tai i ma lygiai tep atrodo. Išsėdi jiejie tam savo ofise skylę kėdėj, tada varo ant takelio lėkti arba geležis kiloti.

Pereik per tą savo Vilnių – čia gymas, te gymas. Tai ką te Vilnius, jau Marijampolė gymai.

Va ma už tvartuko reik duobę iškast. Tai kolek tu te prakaituoji toj prismirdusio salė, tu ateik čia i varyk. Grynas oras, paukštukai čiulba, viską, dieną spatu pamojuosi – jau žėk, aš turiu duobę, o tu savo, kap te jįjį, vorkautą.

Geležis jie kiloja. Malkas reik sukapot, kad pradžiūtų – kaladės didelės, šakotos, šlapios, sunkios. Nu akurat, žinok, visos raumenų grupės bus apkrautos. Geriaus kap po tai geležim.

Striksi vėl te kita kokia – ant laiptelio, nuo laiptelio. Grėblį į rankas lapų grėbt, daržų ravėt, te kokių obuolių skyt. Visiems džiaugsmas nuo to. Nu, aš da suprantu tokius kur už savo babkes varo šokių mokytis, a te mezgimo. Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi, kap sako. Galės gražiai per savo vaikų vestuves pašokti, jegu suskubs prisidaryti. Arba pensijo sau šaliką nusimegzt.

Ir tu supranti – jie gi da babkes moka. Tikras babkes. Nu a ne durniai, tu ma pasakyk. Tai vaikeli, ma nereik mokėt, nu gal kokį litą gali duoti ar normalią skystą valiutą – i kapok tu tas mano malkas kad i tris kartus per savaitę. Arba duobę kast. O paskui gali varyt pas Vacį pakapoti. Jis, manau, irgi nesiginčys.

Nesuprantu aš jųjų.

Seno bambeklio veranda-29

Wed, 23 Apr 2008 12:34:30 GMT

Gaunu aš tų gromatėlių visokių.

Šitą, tiesą pasakius, pats iškaulijau, nes telefonu buvo visai neaišku, apie kokias čia idėjas straipsniui mes šnekame.

Va:

„Siūlome straipsnį, nagrinėjantį asmeninio įvaizdžio temą. Straipsnyje vaizdžiai aprašoma įvaizdžio kilmė, istorija, įvaizdžio koncepcija ir įvaizdžio valdymo principai. Straipsnis iliustruotas specialistų komentarais, sėkmingo įvaizdžio valdymo pavyzdžiais. Visa tai perteikiama per deimanto ir žmogaus palyginimą.
„Įvaizdžio formavimas, tarsi deimanto glūdinimas, kai žingsnis po žingsnio artėjama prie neapsakomo spindesio... Savo tikrąjį įvaizdį atradęs žmogus yra kaip nuglūdintas deimantas – žiba visomis vaivorykštės spalvomis. Ar žinojai, kad gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais? Jie neryškūs, nepatrauklūs, pilki.... Vis dėl to deimantas pats brangiausias gamtos kūrinys.“

Viskas.

Man šiaip jau panašiai gal ir užtektų. Labai dažnai paprašau raštu trumpai brūkštelėti – apie ką, plius vieną kitą pastraipą, kad matyčiau raštingumo lygį.

Pirmoji pastraipą aukščiau pacituotame gabalėlyje nieko nepasakydama dar palieka kokių ne kokių vilčių, bet užtat antroji nutreškia viską iki dugno.

Ir kaip žmogui paaiškinti? Aš paskui telefonu sakiau: banalu ir neskoninga. Sakė – smagu, kad taip atvirai kalbu.

Kaip jau ne kartą minėta, „VK“ rašiniai turėtų stovėti ant tokių trijų pagrindinių banginių: sveiko proto, gero skonio ir gyvenimo džiaugsmo.

O čia aš noriu ne pabambėti, bet pasiūlyti šiokią tokią formą, kaip norėčiau gauti pasiūlymą parašyti straipsnį. Žinau, kad taip gali būti tik idealiame pasaulyje, o kadangi jame nesame, taip nebus, bet vis dėlto...

Greitam ir visom pusėm patogiam sprendimui priimti man reikia atsakymų į tokius klausimus:

Kokia tiksliai straipsnio idėja (ne „apie grybus“, bet „kodėl grybavimas kaip hobis praranda populiarumą“ – netikiu, kad taip yra, bet ką ten gali žinoti)?

Ar tinka mūsų žurnalui (čia klausimas apie kalbėsena, tai yra, rašysena – man reikia „labiau prozos“ negu „Mokslui ir technikai“ ir mažiau „rausvos grietinėlės“ negu, tarkim, „Lilit“)?

Ar autorius išmano tai, apie ką rašys, jeigu saikingai – kokius jis pasiūlys šaltinius ir pašnekovus, kurie laiduotų, kad tekstas bus pakankamos kompetencijos?

Ar autorius apskritai raštingas? Jeigu yra rašytojo tinklaraštis, tai man labai pagelbėja, jeigu ne, norėčiau pamatyti vieną kitą rašymo mėginuką.

Todėl darykime, kai siūlote temą, šitaip bukai biurokratiškai:

a) pavardė, vardas, el.paštas, telefonas, skype (ar ką jūs ten turite),

b) pavadinimas,

c) įžangos (leado) apmatai,

d) trys keturi sakiniai – straipsnio idėja, esmė,

e) šaltiniai, su kuo kalbėsitės,

f) jūsų sugebėjimai – ką rašėt, kur, tinklaraščio adresas,

g) per kiek laiko galėtumėt sukurti kūrinį

h) kaip bus su iliustracijomis.

Netingėsiu pakartoti: vartai atkelti.

Kur Vilnius?

Tue, 22 Apr 2008 12:27:17 GMT

Gedimino prospektu iki Katedros, tada – Pilies, tuomet – Didžioji, Rūdininkų, Pylimo. Jaučiuosi kaip koks diplodokas.

Arba stegozauras. Po ledynmečio. Aplinkui šmirinėja vienos civetos ir kiti linksmi šiltakraujai, iškėlęs galvą dairaisi aplink, ieškodamas pažįstamų dinozaurų. Nėra.

O ne – va pagaliau tradiciškai prieina raudonoji ponia Rožė paprašyti pinigėlio. Jau nebe skambinimui, jau šiaip. Viena iš dinozaurų. Visi kažkur dingo. Va, pavyzdžiui, kur dingo plati juoda elegantiška skrybėlė ir ponia Auksė po ja? Kur dingo liūdnųjų akių mažasis Liutaurėlis. Didysis Liutauras – su tuo daugmaž aišku, tas kaip prie Gorbio emigravo Belgijon, taip iš Vilniaus peizažo ir prašapo. Gal vieną kartą aptikau Gorkio gatvėje. Gorkio, Gorkio... Liutauras visada bus Gorkio gatvėje, o ne Pilies. Kaip plaštakė gintare.

Kur Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, Zenonas Šteinys, Romas Daugirdas – aš nujaučiu. Bet kur Tomas A.? Pilies gatvėje pamatysi tik Liudviką. Net Aido nei rašytojo Parulskio (amatą vardiju, kad atskirtume nuo jo pusbrolių dizainerio bei menotyrininko) nebesimato.

O ir kaip jie tebebus savo vietose, savo erdvėse ir savo trajektorijose, jei vietoj „rusdramio“ – Verslo centras, vietoj „Palangos“ – „Novotel“, vietoj „Literatų svetainės“ (o tempora, o mores) – „Ūkio bankas“. Vietoj bistro – vaistinė, vietoj „Vaivos“ – picerija, vietoj „Čiobrelio“... Pala, kas vietoj „Čiobrelio“? „El gaucho“?

Penki kilometrai per senamiestį – vos pora pažįstamų veidų. Kiti studentai bado cigaretėmis suoliukus Jaunimo sode, o gal Sereikiškių parke, kiti ir kitokie menininkai slenka ŠMC kavinės link arba išlenda iš „suokalbių“.

Ir visa tai tik į gera. Sudie, dinozaurai.

Na, gal dar tik Pilies gatvės pradžioje pavasariškai vis dar paūbauja kunigaikštis Vilgaudas. Kiekvienas kaimas turi turėti va tokį savąjį ūbautoją. O čia – nemažas kaimas, ne vieno jų reikia.

Uždarymai ir kita kasdienybė

Mon, 21 Apr 2008 13:00:32 GMT

Lietuviškoje tinklaraštijoje šiandien paskelbta liūdnoka žinia.

Sako, kad ne balandžio pirmoji. Ir dar sako, kad baigė gyvuoti tinklaraštis „dienosduona.lt“, rašęs reklamos, rinkodaros, žiniasklaidos temomis. Tapęs populiariu, skaitomu, cituojamu. Ir staiga tau – atia. Ta proga kitas tinklaraščių kertinis akmuo – nezinau.lt – pasvarstė, kodėl.

O prie jo išsamaus pasvarstymo man norėtųsi primesti trigrašį: tam, kad kas nors ilgėliau tvertų, kartais labai padeda ritmas. Vienos ar kitoks. Ritmas organizuoja, įsiūbuoja, pasiima ir kartais net neša pats. O aritmijoje gyventi sunkiau.

Tai bet bepigu čia man kalbėti, kai mano ritmas metų metams pirmyn nupaišytas – va, ateina tokia diena, kai tu tiksliai žinai, kad tuojau tikrinsi reklamos sudėliojimą puslapiuose ir bylos išvažiuos į spaustuvę.

Taigi, ką mes ten turime?

Kodėl Baltijos šalių galimybės sumažinti infliaciją yra ribotos?
Kaip prekės ženklas turėtų bendrauti su jaunimu?
Kas bijo Kosovo?
Kaip Norvegijoje buvo kuriama gerovės valstybė?
Kada neverta tikėti ekspertais?
Ar žemaičiai organizavo pasikėsinimą į carą Aleksandrą II?
Kodėl žlugo neįveikiama atrodžiusi Kauno tvirtovė?
Ar toli Rusijai iki Eurazijos Eldorado?
Ar atvirasis kodas ir komercinių programų stovykla jau šiandien gali viena kitai paspausti ranką?
Kas išrado skėtį?
Ko labiausiai laukia Lietuvos golfo entuziastai?
Kaip atrodo „sūris su muzika“?
Kas slypi mūsų pasąmonėje?
Kodėl žmonės daro „karjeros pertraukas“?
Ką galima sutikti Vertėjų namuose Šveicarijoje?
Kokios yra septynios gurmanų labiausiai vertinamos kavos rūšys?
Ką sako Bažnyčios apeigų simbolika?
Ką RoRa pamatė dvejose parodose?
Kur vesti savaitgalį Vilniuje užsienio partnerius?
Kaip atrodo „meilės darbdaviui diena“?
Kaip kosmoso palydovai trukdo balandžiams?
Žūklė – menas, mokslas ar sportas?

„Verslo klasė“ išeina balandžio 30 d.

Trupiniai

Fri, 18 Apr 2008 10:18:15 GMT

Neverta jūsų penktadienį kamuoti visokiais išvedžiojimais.

Noriu pasidalyti.

Vienas iš kultinių rusiškojo interneto reiškinių, novgorodiškis apazhe, dabar slankiojantis po Ekvadorą, kartais pasako labai tiksliai:

„Per pastaruosius penkolika metų aš aiškiai suvokiau, kad dauguma žmonių nuoširdžiai laiko „vidine laisve“ negudrų trijų ydų derinį:

įproti imti ir neatiduoti,

mokėjimą meluoti neraudonuojant,

sugebėjimą išduoti be sąžinės graužaties.

Šių ydų neturintys piliečiai apie laisvę paprastai nesamprotauja. Kadangi puikiai žino, jog laisvė baigiasi ten, kur prasideda kad ir maža atsakomybė.“

Ir dar vaizdelis apie gėrį – pats švilpauju melodiją jau kokią valandą.

Na, žinoma – gero savaitgalio.

Zeniaus monologai-51

Thu, 17 Apr 2008 12:16:31 GMT

Pavasaris pavasaris. Nujo, nieko tep saulukė pasišildyt, bet tai kur ta saulukė.

Nu mažu da bus. Bet tai kam pasišildyt, mergučę kur po alyvos krūmu prie vyriškos krūtinės prispausti, o kam, blin, pakaušį krapštyt norisi. Žėk, kap lenda tos pienės cypdamos – da savaitė i reikės jau benzinkę traukti, nuo ryto iki vakaro po pievą duotis. Baigsis i cholera, i vaistai, i visas tau pavasario džiaugsmas irgi nusibaigs.

Žinai, ma iš visų tų naujų naujienų tai nei dieduko metinis sapnas, nei to su pypkę pasaka apie šviesų šiandie i net Yvos mazdukė neatrodo kokios te svarbios.

Ma rodos, pati rimčiausia naujiena šaly yra ta, kad daba jau supirkinės bambalius i skarbonkes. Nu, praktiškai, gali sakyt, anekdotų žudikai, bite, a ne? Atsimeni tą – kudė suvalkiečiai konservų neperka? Bo skarbonkių niekas nesuperka. Tai va daba tep išeina, kad supirkinės.

Nujo, tep kap aš žiūrau nu, kap te, globaliai – tai suprantu. Tu nemanyk, mes čia ne kokie kelmai i nieko nesuprantam apie atšilimą. Tik va šiandie kudė tai nesijaučia to atšilimo.

Tai jo, čia aš vieną dieną net bandžiau būti labai pažangus i surūšiavau – popierą prie popieros, plastmasę prie plastmasės. Nu – virtuvė kokie keturi maišai i kibiras vieto vieno kibiro. Tai ma Birutukas tep pasukiojo pirštuku netoli ausies i pranešė, kad mes ne kokie te amerikonai, mūsų virtuvė baseino nė čiuožyklos nepadarysi, o vietos jai pačiai kap tik užtenka, o iki to paspalvyto konteinerio kolek nuvažiuosi tai benzo tiek sudegysi, kad visas klimatas da labiau atšils nuo to paties benzo.

Nu negali ginčytis. Su jąja išvis negali ginčytis. Bet daba tai jau jo, daba, kai bambalio pinigus galėsi atsiimti, tai jau bus ekologija. Nežinau kap kitur, bet Suvalkijo – tikrai. Atsimeni tą anekdotą, kap suvalkiečiui kapeika į grindų plyšį įgriuvo i kap jis te paskui da dvidešimt įkišo – bo jau tada grindis lupti galima?

Seno bambeklio veranda-28

Wed, 16 Apr 2008 13:45:39 GMT

Po praėjusio pasėdėjimo verandoje vieno iš mano tinklaraščių komentaruose radosi nedidukas dialogas.

Kalba šiek tiek aptaisyta – na, nemėgstu aš „šveplo“ teksto.

„Grybautojas

Sveiks Bambekli,

vis skaitau apie rašymo kultūrą ir nekišu nosies į jūsų sferą. Viskas protingai, bet mano galvai kažko trūksta. Sutinku su rašymo stiliaus pamokymu, bet jeigu žmogus moka tik gražiai rašyti!?, bet nemoka natūraliai pajusti??? Juk jų rašiniai ne giminaičiams, ar tiems, kurie jau buvo ten, ar tipo „praeitas etapas“. Bambekli, plyz :-)“ pamokyk dar ir pajusti ESMĘ, tai kas yra žodžiuose ir „tarp eilučių“. Tarp skaitančių ypač „VK“ dauguma eruditai, ir „eksperimentiniam jaunimui“ galim atleisti, bet tik iki tam tikro santykio... Nejaugi manai, kad grybausiu visa laika miškelyje, kuriame surandu vieną-kitą grybą. Nu... jei tai GRYBAS verta... Tikiuosi, kad tai ir bus atsigavęs miškelis, kuriame reikės ieškoti ne grybo, o gero grybo :-), grybautojui

Aurelijus

gyvenimo gali ir neužtekti. bet mėginsim.“

Trejetas buvusių pabambėjimų buvo labiau apie techniką, galima kokį kartą pasukti ir į bendrybių lankas.

O ir nuotaika šiandien mano tokia – po kelių tekstų gana atidaus perblusinėjimo, vardų ir faktų tikrinimo (taip, net ir įgudę rašyti vis dar prirašo visokių blėnių) ir šimtų nuotraukų peržiūrėjimų.

Matote, visas šitas mano bambėjimas prasidėjo nuo bandymo atsakyti sau į klausimą – o ką reiškia „įdomu“? Ir kitą klausimą – o kaip tai padaroma? Tada dar ir verandos nebuvau susikalęs.

Kaip išmokyti žmogų matyti tai, ko niekas kitas nemato? Arba – taip, kaip niekas kitas nemato?

Ar to galima išmokyti?

Aš labai abejoju – todėl ir sakau, kad gyvenimo gali ir neužtekti. Bet esu įsitikinęs, kad tą daryti verta. Vienas iš labiausiai įstrigusių filmo vaizdų man – iš Andrejaus Tarkovskio „Aukojimo“, kur berniukas vis nešė ir nešė kibirą vandens laistyti sausą medį. Nesvarbu ar ir kada jis sužaliuos. Svarbu tą kibirą nešti kasdien.

Galiu patarti tik vieną banalų dalyką, kuris gal ir gali padėti „pajusti ESMĘ“, kaip kad įvardija mano pašnekovas. Pasistenkite pamatyti, koks be galo įdomus yra žmogus ir pasaulis visose savo apraiškose. Svarbūs žodžiai čia: „įdomus“, „žmogus“, „pasaulis“, „visose“.

Paprastai to ir pakanka. Tuomet ateina ir sąsajų bei analogijų matymas, kilmės, dabarties buvimo ir ateities raidos suvokimas. O tai ir yra (atleiskite nelietuvišką kalbą) – sinchronijos ir diachronijos kryžius, koordinačių ašis, kuri leis susivokti. O žodyje „susivokti“ svarboka yra sangrąžos dalelytė.

Ai, apie grybus ir miškus. Grybai auga patys miškuose, gal išskyrus „Riešės plantaciją“ Molėtų plente. O čia gal daugiau sodas, kur medžiai ir krūmai sodinami, tręšiami, laistomi, genimi ir kitaip apeinami. Jame yra ir slyvų, ir trešnių, ir kriaušių, ir abrikosų. Auga vienas kitas serbentas ir aronija. Vieni mėgsta trešnes, kiti aronijas, dar kiti nepakenčia serbentų ar slyvų. Bet turbūt sode turėtų būti visko po truputį. Gal kitą kartą užėjęs kas užsimanys nebe obuolių, o slyvų. Arba šiaip padrybsoti pavėsyje, pasvajoti.

Pasisakysiu

Tue, 15 Apr 2008 14:21:51 GMT

Šiaip aš ramus žmogus.

Tokiu padarė vaikystė Marijampolėje, kur viskas „povaliui“. O gal dažnas buvinėjimas internete ( „čia internetas, čia siunčia į išskirtines erotines keliones, vaikeli“ – kaip prokarčiui vis kur ne kur pacituojama). Arba bemaž ketvirtis amžiaus gyvenimo žiniasklaidos (su kelerių metų pertrauka reklamai ir propagandai) aikštelėse, kuriose teko matyti na labai įvairių žmonių.

Esu truputį fatalistas ir galvoju, kad viskas į gerą šiame geriausiame iš pasaulių. Dar manau, kad gamta protingesnė už žmogų ir galiausiai viską sutvarkys – kas turi pūti, supus, kas turi žydėti, žydės. Kas turi gyvasties – bus gyvas, kas neša mirtį, žlugs. Blogis turi savyje nuodą, kuris nunuodys jį patį. Laiko klausimas.

Vienas brolis Florencijoje, pradėjęs nuo jam nepatikusių paveikslų deginimo, galiausiai pats sudegė ant laužo toje pačioje Sinjorijos aikštėje. Vienas pliktelėjęs vaikinas, nelabai gerai taręs „r“ ir rekomendavęs uoliai karti revoliucijos priešus, buvo pašautas dar aršesnės už jį revoliucionierės. Toks tipas su ūsiukais, pamėgęs kitus nuodyti dujomis, pats rijo nuodus. O kitą tipą su ūsais, įsitikinusį, kad „mišką kerta, skiedros lekia“, galop sugraužė mirtina liga.

Čia, mes, aišku, kakta atsimušame į paradoksą savyje slepiantį, pavyzdžiui, tokį sakinį: „Kada pagaliau visi geri žmonės susirinks ir užmuš visus blogus žmones?“ Levo Tolstojaus, Mahatmos Gandžio, Alberto Schweizerio gyvenimai sako – niekada. Kaip ir dar kelių asmenybių iš kiek ankstesnių laikų. Nes negali jokia idėja pateisinti kito žmogaus mirties. Tik tuomet mirtis dėl idėjos kažko verta, kai tai tavo paties mirtis. Ir tikrai ne savižudybė.

Tai apie ką aš čia taip ramiai postringauju?

Kad ir koks ten būčiau ramus fatalistas, tikintis, kad blogis suės save kaip vėžys:

Kodėl va tokie žmogaus nuograužos, patvorių sūtraukos, anos pusės plintuso drėgnuolės, į savo praplautas iki vakuumo kaukoles prisikamšiojusios kažkokių priplėkusių mintelių iškamšų trupinių, kodėl šitie ikižmogiai lig šiol niekur nenugaruoja, neiškrenta į nuosėdas, neprašampa po puvėsiais?

Kuo jiems užkliuvo šita simpatiška maža indė, kuri, beje, po metų turbūt neblogiau lietuviškai būtų kalbėjus negu tie pelėsiai?

Valgykit vaisius, kvėpuokite grynu oru

Mon, 14 Apr 2008 13:17:32 GMT

Įspūdis toks, kad visi truputėlį apduję.

Na, tokie prispangę – sakytume suvalkietiškai. Angliškai tatai vadinasi greičiausiai „dizzy“. Ne, čia aš ne apie kokius nors konkrečius subjektus – veikiau apie bendrą pavasario prieangio nuotaiką. Galų gale, ji turbūt apima kasmet visus. Kai posėdyje staiga pamatai, kad tavo kolegos akys jau kuris laikas nieko nebemato. O kai ko nors paklausi, atsako svajingu „a?“ Kai didžioji dalis biurų gyventojų bent porą kartų per dieną savęs ima ir paklausia: „O tai ką aš čia veikiu?“ Kai supainiojami atsakymai į elektrinius laiškus ir pradingsta laiškai neelektriniai. Kai trūksta vitaminų ir norisi nusišauti – rašė anuomet Saulius Šaltenis.

Sako, sostapilėje per savaitgalį buvo atsiradusi tokia nedidukė Venecija. Šunį pasivaikščiot kai kam reikėjo nebe išvest, o išnešt. Gerai, kai ne niufaulendas ir ne senbernaras. Jau ir mūsiškę mažutę paprastąją dvispalvę lietuvišką katę Rokę ne taip lengva iki mašinos nutempti. Pasvėrėm – gyvulėlis pasiekė vienuolika kg. O gal čia žieminės atsargos? Tikėkimės, pradės karkvabalius gegužę gainioti, vieną kitą kg pames.

Mūsų pievos Šunakojų kaime pažliugo kaip reikiant ir tapo pelkėmis, pelkės tapo tvenkiniais, o tvenkiniai bandė pasiekti vienas kitą ir džiaugsmingai susijungti į tvenkinių sistemą. Bet kadangi visur aplink kalneliai, venecijų neatsirado.

Įkyrus dryžiais merkiantis lietus leido tik kartais ir tik trumpam iškišti nosį į sodą ar prie ežero, taigi nebuvo jokio ūpo mirkti įsitvėrus meškerės. Iš ko plauktų, kad meluoti apie laimikį neturiu jokios progos.

Maironi, atsakai už žodžius?

Fri, 11 Apr 2008 10:40:55 GMT

Na, tuos – „pavasario saulė prašvito meiliai...“

„Ir juokiasi, širdį vilioja.“ Kur? Štai klausimas koksai.

Bet kad ir kaip ten būtų, pirštų galiukais, neskubėdamas jis pas mus ateina. Anksčiau pavasaris prasidėdavo nuo Velykų, po to – nuo Lenino vardo talkos, po to – nuo baikerių parado, dabar, matyt, jis prasidės nuo tinklaraščių konferencijos.

Nuplėšiamame kalendoriuje sodyboje parašyta: „Jeigu griaustinis girdėti dar prieš medžiams išsprogstant, bus bloga vasara. Jeigu griaudėja pumpurams išsprogus, vasara bus gera.“ Ar jau girdėjote griaustinį?

„Gera“ ar „bloga“ – gana santykinis klausimas, o dėl skonio nesiginčijama. Bet, matyt, senoliai, sakydami „gera“, galvoje turėjo, kad: per šienapjūtę nelis, paskui palis, kad grybai dygtų. Ir išvis – lis tik naktimis, o dienomis švies saulė.

Šį savaitgalį orų spėjikai mus niekuo nudžiuginti negali, bet jau laikas, laikas patikrinti, ar tame plieno spalvos vandenyje neužsimanė valgyti raudės ir kuojos. Juk mes padorūs piliečiai ir iki balandžio 20 dienos lydekų nenervinsim.

Gero savaitgalio.

Vieni jubiliejai :) Įrašas trišimtasis.

Zeniaus monologai-50

Thu, 10 Apr 2008 14:32:21 GMT

Žinok, ma tai patinka skelbimus skaityt, jo. Geriaus negu koks serialas apie meilę.

Ir geriaus negu tavo tos „Verslo žinios“ apie ūkį parašo – nu nesinervyk tu tep, erzinu aš tiktais...

Nu va, žėk:

„Padovanosime 3 mėnesių nykštukinio šnaucerio mišrūną berniuką. Šuniukas labai meilus, linksmas ir judrus. Mėgsta žaisti, labai prieraišus ir gražus. Baltai auksaspalvis. Augs nedidelis.“

Fain tep žinot, kad nykštukinis augs nedidelis, a ne? Būtų durnai, jegu nykštukinis augtų didelis.

Arba va:

„Nagų priauginimas geliu ir akrilu, manikiūras, pedikiūras, blakstienų priauginimas.“

Skaičiau kažkur prie programos televizoriaus, kad Anglijoje buvo įstatymas, kuris leido skirtis, jeigu moteriškės grožis netikras. Nagų priauginimas, aha, ragai komplekte.

Arba kap tau šitoks:

„Unikalus Gintaras su dar neatpažinto žinduolio letenos (pėdos) įspaudu. Gintare yra dar nenustatytos kilmės žinduolio letenos (pėdos) įspaudas, kol kas apie tokį pat ar bent panašų gintarą dar niekur asmeniškai nemačiau ir apie tokį negirdėjau, šis gintaras nėra niekur viešai eksponuotas, kaina galutinė.“

Jauti jėga – įsilipo koks priešistorinis bebras į senobinę pušies smalą, o dabar – kaina galutinė. „Nenustatytos kilmės žinduolis“, nu pavaro. „Ledynmečio“ aiškiai prisižiūrėjo chebra.

Bet šitas tai krūčiausias:

„Sudarome išankstines laidotuvių sutartis.“

Čia kap? Čia, tipo, aš pasirašau, kad jie mane po penkių metų laidos? O jegu ne? Ta prasme – nebūsiu da pamiręs. O gal čia kap biržoj – nu, fjūčeris. Laidotuvės brangs, kapinės brangs, tai jau dabar užsimuši kainą i vietą. O tai mažum jau galima ir biržą tokių fjūčerių daryt? Pirksiu dvi laidotuves po aštuonių metų Babtuose i Liudvinave. Laidotuvių po trejų metų Petrašiūnų kapuose kursas krinta. Geras, ne. Ne kitap, klausyk, mūsiškiai vė sau mikrobiznį sugalvojo. Nu jo, runkelių augyt neapsimoka, nieks, sakė, neaugys, tai reik šitų, kitokių verslų ieškot.

P.S. O, pasirodo – monologas jubiliejinis.

Seno bambeklio veranda-27

Wed, 09 Apr 2008 12:04:15 GMT

Nesyk esu čia bambėjęs apie dėmesį detalėm, apie savų žodžių ieškojimą ir mokymąsi. Visi šie paūturiavimai – iš esmės apie vieną stiliaus savybę, apie kurią išgirstame jau mokykloje ir kuri vadinasi „vaizdingumas“.

Žmogus yra tinginys, ir galbūt tai – pagrindinis progreso variklis. Bet tuomet, kai į kokį nors kūrinį įdedama prakaito ir širdies, kiti žmonės tai pamato iš karto. Iš to ir atsiranda tasai „gražu“ ( arba „įdomu“) – iš prakaito ir širdies.

Ir vis dėlto dažniausiai esame linkę eiti pačiu paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. Ir taip pradeda dygti grybai, kuriuos paprastai vadiname štampais. Kažkaip bangomis, matyt, priklausomai nuo kažkokios sunkiai aprašomos ir nelengvai apčiuopiamos bendros nuotaikos, visur atsiranda tie patys žodžiai, tos pačios metaforos, tokie patys palyginimai. Kažkas, berods Mindaugas Nastaravičius, yra rašęs apie įkyriais tapusius „nacionalinius ... (uogavimo, gėrimo, krepšinio, dizaino, šokių ir t.t. – iki begalybės) ypatumus“. Pats tuomet apsidairiau – nagi tikrai. Ir dabar – tik pliaukšt sau nagus, kai pirštai pradeda rinkti „nac...“

Lyg visi spalvintume tą patį paveiksliuką tuo pačiu besibaigiančiu flomasteriu. Klasikinių (norėtųsi sakyti „klinikinių“) mėginukų, aišku, gaunu. Apie kalbos klaidas šičia nešnekėsiu.

Anava:

„Stebint teatre nepakartojamą spalvų ir lazerių šou, XXX svečiai pajunta keistą jausmą.“

„ ...suteikia aukščiausią aptarnavimą, vadinamą „penkių žvaigždžių“ arba „excellent“ klasės. Nors laive plaukia virš trijų tūkstančių svečių, kiekvienas jų pasijaučia išskirtiniu. Toks dėmesys parodomas per idealų patarnavimą, pagalbą, atidumą.“

„Žvelgiant į tolstantį arba artėjantį horizontą, jaučiant saulėlydžio paliktą vėsą, klausantis nenuilstamo bangų ošimo arba supainiojant žvaigždę su tolimos pakrantės žiburiu, pajunti: esi tarp žemės ir dangaus, esi tarp dangaus – ir vandenyno...

Ir jeigu mes aklai įsimylime, pamesdami galvą ir išsiblaškę prikrečiame aibę kvailysčių, lygiai taip pat galima pasijusti stovint ir žvelgiant į šį jūrų galiūną.“

Ir taip paprastai nepasakysi, kas čia blogai, nors visi jaučiam – blogai. Daug tokių banalybių ir štampų rinkinukų galite nesunkiai surasti viename kitame arčiau savaitgalio pasirodančiame žurnale.

Taigi – treniruotės, galbūt kam nors padėsiančios atsikratyti „štampavimo“ arba du nedideli žaidimai, susiję su vaizdingumu.

Beje, kam neįdomu, gali eiti iš verandos į virtuvę, pasiieškoti šaldytuve ko nors graužiamo. Antroj lentynoj nuo viršaus nesunkiai pastebėsite vieną kitą butelį lengvo čekiško alaus. Pasiimkit stelažuose kokią nors saikingai nučiupinėtą knygą ir džiaukitės gyvenimu. O aš čia toliau bambėsiu.

Pirmas – paimame stilistiškai neutralų tekstą (kad ir savo pačių) ir spalviname. Spalviname būdvardžiais ir prieveiksmiais, epitetais ir palyginimais. Gali iš pradžių pasirodyti kvailokai (bet mindami tą takelį treniruoklių salėje irgi atrodome kvailokai – galėtume kur nors nubėgti per tą laiką). Bet pabandykit. Pamatysite – kai kurios spalvos prilips, atrasite naujų žodžių, naujų dermių.

Pavyzdžiui: „Krasnoznamensko rajone milicija sulaikė jaunuolį, kuris vogė ir pardavinėjo plytas, ardydamas daugiabutį namą. Uzlovojės kaime 21-erių metų vaikinas nusprendė užsidirbti pinigų neįprastu būdu. Jis pradėjo ardyti vieną daugiabučio namo, kuriame pats gyveno, sienų. Visas išardytas plytas jis pardavė“, - papasakojo milicijos darbuotojas.“

Spalviname (ei, mes tiesiog žaidžiame, atsimenat?): „Nykiame Krasnoznamensko rajone budri milicija guviai sulaikė išradingą jaunuolį, kuris stropiai vogė ir uoliai pardavinėjo vokietmečio plytas, įnirtingai ardydamas daugiabutį nuo laiko apšepusį namą. Viešpaties pamirštame Uzlovojės kaime 21-erių metų sumanus vaikinas nusprendė spėriai užsidirbti lengvų pinigų neįprastu būdu. Jis, Mičiurinas toksai, pradėjo nuosekliai ardyti vieną daugiabučio seno namo, kuriame pats sunkiai dūsaudamas gyveno, dar vokiečių mūrytų sienų. Visas išardytas plytas jis netruko parduoti“, – porino nuvargęs milicijos darbuotojas.“

Arba kaip nors kitaip. Variantų tiek, kiek žmonių ir žodžių.

Antras – vadinkime jį „antroji asociacija“. Žinote tą žaidimą: „Naminis paukštis“ – „Višta“, „Vaisius“ – „Obuolys“, „Jūra“ – „Mėlyna“. Aukščiau buvo paminėtas „nepakartojamas lazerių šou“ (dar ir kaip pakartojamas). Čia – pirmoji asociacija. O jūs kai rašote, pabandykite kurį laiką jas atmetinėti – tas pirmąsias, iš karto ateinančias – rašykite antrąsias (arba trečiąsias).

Žaidimai, žaidimai... Na, kalbam juk labiau apie „creative writing“ negu apie „fast reporting“, ar ne?

Pabaigai.

Jau įvardyta, kas šiemet laimėjo turbūt garsiausius žurnalistinius apdovanojimus – Pulitzerio premijas.

Mums rūpimo „feature story“ žanro kūrinys guli čia.

Tarp kitko ir tema, ir rašymo būdu labai įdomus ir keistas.

Visus apdovanotus rašinius galima pamatyti http://www.pulitzer.org/ . Viršuje liniuotėje pasirinkite 2008 m. Toliau – „works“. „Delfi“ žinia prakabojo ne visą valandą. Niekam neįdomu.

Odė Pardavėjui

Tue, 08 Apr 2008 12:28:03 GMT

Jų būna visokių. Įkyrių ir atsainių, linksmų ir niūrokų, iškalbingų ir vos praveblenančių.

Dažniausiai jie nervina. Net tada, kai malonūs. Jie veržiasi į mano jaukią erdvę, bando praryti mano nuosavą laiką, kurio aš ir artimiausiems savo ne visada noriu atiduoti.

Čia aš apie pardavėjus pačia bendriausia prasme – tuos, kurie ką nors iš viso parduoda. Nebūtinai tuos, kur juodais kostiumais prie nebesančio „Palangos“ restorano siūlo kažkokius albumus. Na, iš biurų pirklių klajoklių gentis jau beveik ir išnyko, kaip ir skelbimai „agentai nepageidaujami“.

Tiesa, kai kalbinau tokį asmeninio efektyvumo mokytoją Peepą Vainą, jis su nostalgija atsiliepė apie tuos laikus, kai dviračiu malėsi po Ameriką, pardavinėdamas knygas. Sakė, tai buvusi puiki mokykla ir charakterio grūdintuvė.

Taigi, dažniausiai jie nervina – lenda į akis, beria atmintinai iškaltus tekstus, nesupranta užuominų, neatsako į klausimus, nesuvokia žodžio „ne“.

Tik – jeigu pinigai yra ūkio kraujas, tai pardavėjai yra ūkio kraujagyslės.

Ir (ypač šiais laikais) jeigu nebus to įkyraus tipo (tipės), kurie, beje, buvo visada ir buvo visais laikais tokie patys, tai, tiesą sakant, nebus nieko.

O šią trumpą odę, šį pagiriamąjį žodį pardavėjams aš rašau, nes kartais pasijuntu taip, lyg dirbčiau ne redaktorium, o psichoanalitiku. Ir kai taip pasijuntu, tyliai sau pagalvoju: O, kad jūs, mielieji, ateitumėt savaitę kitą padirbėti pardavimo skyrelyje – nesvarbu, reklamos, platinimo srityse ar telemarketinge. Pardavėjo darbas labai prablaivina, labai greitai sugrąžina į nuodėmingą, bet tokią žavią žemę. Kuriuos ne kuriuos dalykus kitaip vertinti pradedi. Pavyzdžiui, supranti, kad tavo prašmatnieji dirbiniai daug geriau jaučiasi, kai atsiranda žmogus, kuris sugeba juos parduoti. O tuomet ir tu pats geriau jautiesi.

P.S. Esu, esu pardavinėjęs. Tiesa, gabumų, kaip paaiškėjo, tam dalykui neturiu nė kiek. Bet užtat dabar juoba gerbiu šį darbą dirbančius.

Penktadienis su tinklaraščiais

Mon, 07 Apr 2008 11:19:14 GMT

Darbo žmonių pageidavimas – mums įstatymas.

Gal jau kas ne kas ir pastebėjo – penktadienį buvau vienas iš šnekėtojų konferencijoje „blogin 2008“. Mano pranešimo tema buvo šit kokia: „Tylioji revoliucija vyksta dabar. Tinklaraščiai keičia žiniasklaidą“.

Prieš mane tema „Ar BLOGerių balsas eina į dangų?“ pasisakė „Alfa Media“ direktorius kolega Virgis Valentinavičius. Jo kalba baigėsi teiginiu, kad Lietuvoje tinklaraščius ir oficialiąją žiniasklaidą skiria storo stiklo siena.

Kadangi aš ruošdamasis sugalvojau visiškai priešingus dalykus, tai pradėti kalbą buvo labai patogu.

Bet gal čia tik mūsų redakcijoje – ir „Verslo žinių“, ir „Verslo klasės“, ir VZ.LT yra taip, kad jokių stiklo sienų tarp tradicinės ir naujosios žiniasklaidos nėra ir nebuvo. Gal redakcija tokia netipiška.

Paprastai aš į skaidres sukeliu tiktai atraminius taškus, o visa „mėsa“ būna gyvoje kalboje. Tokį įprotį įsigijau pamatęs, kad jeigu viską surašai į .ppt, tai paskui gerb. klausytojai tą .ppt greitai perverčia ir toliau sau naršo po internetą. Nėr čia ko, nusprendžiau, ir dabar esminius sakinius pasilieku kalbai. Šiuokart kvietėjai man liepė šnekėti dvidešimt minučių, sukonvertavus tai reiškia maždaug dešimt pateikties ( :) – taip, šitaip lietuviškai vadinasi prezentacija) skaidrių.

Dar du sakiniai apie konferenciją – jau rašiau penktadienį: tokios gyvos ir geros, reaguojančios auditorijos jau senokai nemačiau. Man yra tekę lankytis ir kalbėti ne dvejose ir ne trijose konferencijose ir kitokiuose sąskrydžiuose. Šitos organizavimo lygis buvo itin neprastas. Itin. Ypač kai palygini, tarkim, su praėjusių metų „Adrenalinu“, kur turėjau teikti apdovanojimą vienoje iš nominacijų. Aš suvokiu, kad tai kitokio pobūdžio renginiai, turintys savo specifiką, bet organizavimas yra organizavimas. Jis ir Špicbergene organizavimas. Sakiau penktadienį ir dar kartą pakartosiu – „blogin“ buvo organizuotas gal trisdešimtį kartų geriau. Palikim nuošaly pernykščius technikos lūžinėjimus ar vedėjų lėkštus juokavimus. Bet štai jums viena iškalbinga detalė – pernai dalyvauti mane pakvietė išvakarėse šeštą valandą vakaro. Aga, dieną prieš, po darbo valandų. Mano pirma reakcija buvo: „O tai kas mirė?“

Šiuokart: lenkiuosi Arnoldui, Artūrui ir visiems kitiems, kurių nepažįstu.

Ačiū, kad pakvietėte.

O dabar – skaidrių turinys. Ir galbūt vienas kitas sakinys komentaro.

Linotipininko rauda, metrampažo dejonė

– Per pastaruosius dešimt metų pasitikėjimas tradicine žiniasklaida Lietuvoje sumažėjo perpus.

– Didžiausiu autoritetu žmogus laiko savo pažįstamą.

– Rinkodaros guru vienu balsu kalba apie komunikacijos kanalų įvairovę ir lygiavertiškumą planuojant komunikacijos strategiją.

– Sparčiausias reklamos investicijų augimas per artimiausius dešimt metų žadamas į internetą, mobilius įrenginius ir žaidimus.

Linotipininkai ir metrampažai, tiesą sakant, raudojo prieš kokius dvidešimt metų, kai giliaspaudę pakeitė ofsetas. Dabar jau ašaras braukti turėtų kitokie žmonės, įskaitant žurnalų redaktorius.

„Vilmorus“ duomenimis, 1998–1999 metais žiniasklaida pasitikėjo 60–70 proc. Dabar – 40-50 proc.

„People like me“ ( „žmonės kaip aš“) tampa nuomonės formuotojais ir tiesiogiai veikia sprendimų priėmimą. Labai daug įvairios informacijos apie visus šituos procesus galite rasti čia: www.edelman.com/trust/2008/TrustBarometer08_FINAL.pdf . Jeigu kas norėtų pamatyti dinamiką: www.edelman.com/trust/2007/trust_final_1_31.pdf .

Tyrimus apie investicijas į skirtingus reklamos kanalus vienam kitam besidominčiam jau siunčiau. Prašom – net ir tiems, kurie pamiršo pasakyti „ačiū“.

Drąsus naujas pasaulis

– „Newsmaster“ – atsirandanti profesija.

– Daugelis žmonių jau pradeda darbo rytą ne nuo popierinės spaudos peržvalgos.

– Renkamės tai, ką norime rinktis, naujienas susimodeliuojame pagal save.

„Newsmaster“ – žmogus, savo tinklaraštyje sudėliojantis naujienas taip, kaip jam atrodo ir pasiūlantis šitą derinį skaitytojams. Keičiasi žmonių, daugiau dirbančių su kompiuteriu, skaitymo įgūdžiai. Buvo tokia tvarka: popierinė spauda, tuomet naujienų vartai (vienas vienetas), po to – naujienų vartai (daug vienetų), popierinė spauda. Dabar – tinklaraščiai, naujienų vartai ir tik po to spauda – bent jau man taip.

Apie daugybę dalykų galima sužinoti tik iš nepriklausomos žmonių kuriamos žiniasklaidos – antai, apie religines riaušes Australijoje prieš porą metų skaityti galėjau tik tinklaraščiuose, oficiali spauda buvo labai santūri.

Vartininkai gauna į vienus vartus

– „Naujienų vartai“ ir „naujienų vartininkai“ be tinklo nebegali.

– Anksčiau – vienintelis kriterijus atrinkti ir surikiuoti naujienas buvo redaktoriaus (“vartininko“) nuomonė.

– Dabar – atrinkti ir surikiuoti neįvertinus, kuo domisi žmonės, nebeįmanoma.

Buvo net ir terminas toks „gatekeeper“ – tasai, kuris sudėlioja naujienų prioritetus laikraščiui ar radijo bei TV žiniom. Prieš kurį laiką tapo neįmanoma tuos prioritetus sudėlioti, nepažiūrėjus, kokios naujienos susilaukia daugiausia komentarų internete.

Apie ką tu rašysi?

– Tekstas redakcijoje prasideda nuo idėjos, nuo temos.

– Anksčiau – tik nuosavos pilkosios ląstelės.

– Dabar – didžiulis galimybių laukas.

Ne vieną ir ne du kartus mano tinklaraščių komentatoriai pasiūlė temas, kurias mielai įtraukiau į žurnalo ilgalaikius planus.

Užeikime į morgą

– „Morgas“ yra redakcijos archyvas.

– Anksčiau – vienintelė kontekstų ir atminties kasykla.

– Dabar – į morgą kreipiamės labai retai.

Rengdamasis interviu nebeišsiverčiu be tinklaraščių. Sakykim, nemažai konteksto prieš interviu su tėvu Uwe Michaeliu Langu man pasiūlė „blogeriai“, atidžiau stebintys Vatikano gyvenimą.

Gal kas žinot, kur yra...

– Nebūna teksto be šaltinių. Tik labai retai tekstas gali būti be pašnekovų.

– Anksčiau – tik nuosavas per ilgus darbo metus nupintas kontaktų tinklas.

– Dabar – visi tinklaraščiai ir forumai.

Kai jau turime temą, ieškodami pašnekovų dabar niekaip neišvengiame ekskursijos į blogosferą ir forumus – ten ir randame daugybę įdomių žmonių, turinčių, ką pasakyti.

Alio, ieškom talentų

Autoriai – kapitalas.

Anksčiau – asmeninės pažintys ir rekomendacijos.

Dabar – visi tinklaraščiai ir forumai.

Ir ne tik rašantys, bet ir fotografuojantys, piešiantys. Per pastaruosius metus į žurnalo puslapius iš tinklaraščių atėjo bent dešimt autorių. Tinklaraščio buvimas man kaip redaktoriui labai supaprastina bendravimą su galimais autoriais – mažų mažiausiai iškart galiu pamatyti, ar žmogus raštingas, ar moka pasakoti.

Laiškas pakvietė kelionėn

Grįžtamasis ryšys – būtina spaudos, o ir ne tik jos, darbo dalis.

Anksčiau – laiškų skyrius.

Dabar – el. paštas, komentarai ir forumai.

Net ir socialistinė sistema negalėjo veikti be grįžtamojo ryšio. Redakcijose būtinai buvo laiškų skyrius, o žurnalistai būtinai reagavo į darbo žmonių laiškus. Dabar nė kiek nesidroviu į žurnalo skaitytojų laiškų rubriką dėti internete – viename ar kitame tinklaraštyje – skelbtus komentarus. Grįžtamasis ryšys gyvas kaip jokiais kitais laikais. Ir pylos gauname „nenuėję nuo kasos“.

Gyvenkime draugiškai

Jau dabar internetinės ir tradicinės žiniasklaidos erdvės persipina.

„Verslo žinių“ išvaizdos ir turinio pertvarkymas tiesiogiai su tuo susijęs.

Šis persipynimas tik gilės ir platės.

Jeigu nori išlikti, turi išmokti sutarti su naujomis komunikacijos ir gyvenimo formomis. Ir ne šiaip sau „Bonnier Business Press“ grupė, kuriai priklauso ir „Verslo žinios“, žada artimiausiais metais itin nemažai išteklių ir dėmesio skirti internetinei žiniasklaidai.

Uff. Na, scenoje buvo daugiau visokių pakikenimų, bet esmė maždaug tokia.

Ir ačiū siunčiantiems iliustracijas. Kol kas atrodo labai simpatiškai.

Nekilnojamojo turto rinkos naujienos

Fri, 04 Apr 2008 10:00:42 GMT

Pasiūla vis dar pranoksta paklausą.

Vaikinas apžiūri būstą, patikrina vidaus apdailą, rentimo tvirtumą. Paskui – kitą. Vėl patikrina vidaus apdailą. Kitų pretendentų į būstą kol kas nėra, galima išsirinkti patogiausią, su gražiausiu vaizdu.

Prie vieno pritūpęs virpina sparnų galiukus ir pradeda švilpauti – merginą kviečiasi.

Bent jau taip buvo praėjusią savaitę. Važiuosiu pažiūrėti, ar paklausa neišaugo. Ir jūs kur nors išvažiuokite. Iškart po „blogin“ konferencijos.

Neretai ką ne ką pasakoju įvariose konferencijose. Esu matęs visokių auditorijų. Tai va – šitiek daug puikių veidų ir gyvų akių jau seniai bebuvau matęs. Fantastiška auditorija. Nuo scenos tai buvo nepatogu sakyti – sakau dabar. Fantastiška auditorija.

Gero savaitgalio.

Zeniaus monologai-49

Thu, 03 Apr 2008 14:43:13 GMT

Tai ar išdūrė tave kas nors per aprilių?

Išgyvenom perestroikę, išgyvenom Rusijos krizę, išgyvesim ir balandžio pirmą, manau.

Bet tai nu jo, ar tu nori, ar nenori, vis tiek savo dozę per teliką gausi.

Tiktais kad ma i nesiskiria perdaug ta diena, kai legaliai jiejie meluoja, nuo tų, kai šiaip, be leidimo. O tai, sakyk tu ma, kada čia nebuvo tos melagio dienos? Gal ant bajerio reikėtų kap tik kokia teisybės dieną sugalvot, a ne?

Nu va – čia melas ar ne, kad šitąjį ilgą ir siaurą padarė teliko direktorium?

A, kap te bebūtų – ma rodos, jokio te skirtumo nė. Ar tas, kur buvo, ar šitas naujas.

Jie ma kap tokie dvynukai atrodo – su ūsais, nosys aukštyn ir visada su valdžia. Kas te sakė, kad klonavimas Lietuvo uždraustas? Grynai klonai.

Tik va tudė ma ir neaišku – a tai kudė juos išvis reikė keisti? Koks te skirtumas, kokios mosties ūsai?

Ir išvis – pavasaris, viskas dygsta net cypia, žuvys tuoj alkanos pradės varinėti.

Lai jie te su savo žaidimukais kad ir apsidergia kniūbsti.

Varom žuvaut?

Seno bambeklio veranda-26

Wed, 02 Apr 2008 11:50:55 GMT

Šiandien – apie negalavimus.

Tiksliau – apie vieną iš jų. Angliškai reiškinys vadinamas „writer's block“ ir tyrinėjamas rimtai suraukus kaktas kaip kad koks labai rimtas sutrikimas.

Na, bet jie ten kiekvienam spuogui turi tamtyč sugalvotą lotynišką pavadinimą ir amerikonišką santrumpą. Gal lietuviškai šį reiškinį galima būtų pavadinti „rašymo užkietėjimu“.

Simptomai:

nu šakės, nė žodelio nesugalvoju, valandą sėdžiu prie šito ekrano, tekstą atiduoti rytoj, bet kaip pradėti, gal pasidarysiu kavos, o gal įkalti, o gal pasileisiu muziką, ne, Bob Marley netinka, gal čia vežtų „Princesė Turandot“, o gal dar kavos, na gerai, dabar tai jau tikrai pradėsiu, „viena iš svarbiausių dvidešimt pirmo amžiaus pradžios problemų...“, mėšlas, kokį mėšlą aš čia rašau, Jėzus Marija, o gal nuo peizažo, „vakarėjo. Kavinėje prie tilto dar kažkodėl tebebuvo laisvų vietų...“, šūdas, o gal pasivaikščioti...

Ir taip toliau – rašantieji paprastai žino, kaip tai atrodo.

Ir planelis yra, ir tema sugalvota – ir nė iš vietos. Čia ne apie tuos atvejus, kai užsikemša jau prie klausimo „Apie ką?“. Pastaruoju atveju galioja pirmoji retorikos taisyklė, priminsiu: „Turi, ką pasakyti, atsistok ir kalbėk, neturi – tylėk.“

Negalavimas, mano galva, yra gerybinis, nes rodo, kad jūs nesergate kitu, artimu manijai sutrikimu, kuris lotyniškai vadinasi hipergrafija.

Mūsų aptariamas negalavimas yra artimas bemaž normaliai ir natūraliai žmogaus būsenai, kurią turbūt patogiausia įvardyti „tingėjimu“.

Čia – kelios piliulės nuo šio negalavimo. Arba čia. „Pagoogline“ žodžius „writer's block“ rasite dar kelis šimtus.

Mano receptas ( baisiajai negandai užklupus aš pats taip darau) yra paprastas kaip vanduo stiklinėje: tiesiog rašyti viską, kas plaukia galvon – rankų raumenys kartais būna protingesni už amžinai abejojančią galvą.

Tarkim: „Ant žemės prie Lukiškių mokyklos guli kompaktas „WOW CD 3“, prie Seimo jau beveik bando skleistis balti ir geltoni krokai. Keista – ar juos tik dabar pasodino, lig šiol nemačiau...“ – ir taip toliau, kol pramuš. Kol stuksenate visokius niekus, pasąmonėje jau formuluojamas problemos sprendimas. Kuris tuoj pat nušoks ant klaviatūros. Tvarką, kompoziciją ir kitus gražumynus sutvarkysite paskui. Niekus nubraukysite. O gali paaiškėti, kad iš tų niekų kas nors gražaus gali išeiti.

Ir dar – kartais šis negalavimas ( ypač dažnai tai matau lietuviuose – atskiro pasvarstymo verta tema) kyla iš perdėto tobulumo siekimo ( kai kuriems mano skaitytojams išverčiu – hipertrofuoto perfekcionizmo). Gydomas taip: „brangusis, jeigu tu pusmetį drožinėsi vieno angeliuko pimpaliuką, tu niekada altoriaus nepabaigsi. Drožk altorių.“

Šito mano sakinio nereikia suprasti kaip skatinimo „chaltūrinti“ nelyg per kokius „auksinius svogūnus“. Manau, kad kalbuosi su protingais žmonėmis.