vklase (vklase) wrote,
vklase
vklase

Apie tai, ko nėra

Taip, aš vienas iš tų dvidešimties procentų.



Kitaip elgtis neišeina nuo pat tų laikų, kai tik atsirado galimybė balsuoti už ką nors daugiau negu „komunistų ir nepartinių kandidatų bloką“.
Mūsų politika tikrai yra panašioje vikrumo stadijoje kaip kad buožgalvio kojelės – tai yra, embrioninėje (ačiū, gerasirdis), ta proga ilgai buvau sau uždraudęs apie ją išvis garsiai samprotauti. Galvoti – net sau – uždrausti negali. Bet juk buožgalvio kojelės irgi rodo šiokią tokią tendenciją, todėl prieš kurį laiką draudimą atšaukiau.
Taigi po vakarykščio itin galingo pilietinės sąmonės ir elgsenos proveržio norisi sukirčiuoti vieną kitą dalyką, visai nebūtinai viešojoje erdvėje aptarsimą.
Pirmiausia – jau kelinti rinkimai rodo, kad žmonės mąsto ir elgiasi kitaip negu norėtų virtualios realybės Gedimino prospekte ir jo apylinkėse (įskaitant A. Smetonos gatvę) kūrėjai ir jų sponsoriai. Čia ir apie daugiausia balsų gavusią Tėvynės sąjunga (kurią, matyt, jau po metų visi vadins tik krikščionimis demokratais). Man tai patinka.
Antra – reikia pareikšti padėką Arūnui Valinskui už tai, kad vieną kartą visiems laikams pribaigė net ir minties kurti politinius darinius vieniems rinkimams užuomazgą. Jeigu kas vėl bandys ką nors panašaus daryti, budės kovinis argumentas: „Tu ką, už juos balsuosi? Taigi čia bus kaip su Valinsku.“
Iš pirmo ir antro plaukia trečia. Tik čia turiu pasakyti, kad aš esu griežtas ir nuoseklus partinės sistemos šalininkas – taip, tai bloga ir čionai labai kreivai veikianti sistema, bet tai – sistema. Visi kiti variantai veda į chaosą.
Todėl trečia – gal jau pagaliau visiems aišku, kad partija – ne tik veidas, ir juoba ne makiažas, bet ir ausys, akys, rankos, kojos, širdis, kepenys ir kiti smulkūs organai. Nebus partijos – taigi, nebus ir politikų valdžioje – be ilgo, kruopštaus ir nuoseklaus (bei kartais itin nuobodaus) darbo vietose, be tiesioginio darbo su žmonėmis. Be kita ko, tai glaudžiai susiję su pirmuoju ir antruoju teiginiu. Viktorą Uspaskichą išrinko Kėdainiai, Leonidą Donskį – Klaipėda ir Vilnius, Rolandą Paksą – mažesni provincijos miesteliai, Valdemarą Tomaševskį – Šalčininkų ir Vilniaus rajonai.
Ir pagaliau trys su puse – labiausiai gaila valstiečių-liaudininkų, kurie potencialiai galėtų turėti aiškią socialinę bazę, aiškią ideologiją, atspindinčią tos socialinės bazės lūkesčius ir poreikius. Dabar jie žengtelėjo dar vieną žingsnį į paraštę. Paprastai taip nutinka tuomet, kai organizacijos vadovas, perfrazuojant klasiką, „myli ne teatrą savyje, bet save teatre.“

P.S. Kad jau prie šito virtuvės stalo kampo sėdžiu - prisiminiau: o ar niekas nepagalvoja apie Onos Juknevičienės kandidatūrą į eurokomisarės poziciją? Būtų gan įdomus politinis ėjimas.

Tags: prie virtuvės stalo
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 44 comments