vklase (vklase) wrote,
vklase
vklase

  • Music:

Knaisiotis stalčiukuose

Pasiruošiau kaip koks „Negali būti“ vedėjas, mikročekuolis arba „Iliustruotojo mokslo“ redaktorius susitikti su moksleiviais, pašnekėti apie mokslo iššūkius, proveržius, properšas ir prorėžas. Pripaišiau iliustruotų visokių daiktų. Ir smogė kiaulės. Pasirodo – karantinas. Na, kada nors...



Kadangi rašau pratarmę Calderono pjesių leidimui, tai beprotiškai tingiu samprotauti apie kokią nors šiandienybę.
Užtat ta proga radau anuomet (tuojau bus prieš dešimtį metų) teatro programėlėse pražuvusį rašinėlį. Pasidėsiu, tariau sau, šičia. O tai ko stalčiukuose voliojasi.

„Renesansas – ekstravertiško žmogaus valdos. Žmogus gali viską – užkariauti pasaulį, keisti gamtą, įveikti jūrą, mesti iššūkį Dievui. Po renesanso ateina intravertiškumo tarpsnis – ne viskas įveikiama, ne viskas pasiekiama, Aukščiausiojo valios nepakeisi, likimas galingesnis už žmogų, mirtis sulygina visus – iš dulkės radęsis, dulke pavirsi. Iš šių laikų – Pedro Calderóno de la Barca kūriniai.

Pasaulis – tai teatras, gyvenimas – tai sapnas. Šiame sakinyje – du Pedro Calderóno de la Barcos dramų pavadinimai, kurie atskleidžia pakankamai daug. Tikroji tikrovė, tikroji sielos tėvynė yra kitur, visa, kas vyksta prieš mūsų akis ir su mumis, yra laikina, netikra, neverta dėmesio - varguolio raudos, šykštuolio baimės, valdovų aistros ir mylinčiųjų jausmai panašūs į pavasarį pražydusio migdolo žiedus, kurie papūtus vėjui nubyrės. Pasaulio Architektas taip sutvarkė, kad mums nelemta pamatyti jo didžiųjų brėžinių – praėjus keliems šimtams metų po Pedro Calderóno laikų amerikiečių rašytojas Thorntonas Wilderis pasakoja romane "Aštuntoji diena" apie likimo kilimą, kurį mes regime iš išvirkščios pusės – tįsta siūlgaliai ir nuokarpos, bet tikrosios pusės, ornamento, rašto mes nematome, raštą mato kažkas didesnis už mus. Taip ir Calderóno dramose: pastangos perskaityti lemtį, kad ir iš žvaigždžių, priveikti likimą, prieš tai jį įspėjus – tragiškos. Neduota tau, žmogau, esi tik dulkė, tik lengvas vėjo dvelksmas medžių lapijoje. Tu nieko neapgausi pasitikėdamas vien savimi. Kažkur yra vienintelis valdovas, režisierius. Tikintieji gali jį vadinti Dievu, netikintieji – likimu.

Kažin ar atsitiktinumas, kad toks tekstas gimsta Ispanijoje - kur karšta vidudienio saulė nuskaistina spalvas, pagilina šešėlius, kur sienų tinkas ypač baltas, nakties tamsa labai juoda, o kraujas – skaisčiai raudonas. Kur žodis "garbė" yra ne tik sąvoka, bet ir veiksmas, špagos ar peilio ašmenų mostas, kur "mirtis" nėra tik atsisveikinimas ir užgesimas, bet visuomet – žygis ir veiksmas, kur garbinamas įkvėpimas ir aistra. Vėsu ir drungna čia nebūna. Gali būti tik karšta arba šalta. Gyventi kaip pelėsiui ar mirti kaip garbingam žmogui – tų laikų herojai šių galimybių net nesvarsto. Koks gyvenimas be garbės? Žmogus juk ne grybas. O jeigu grybas – tai joks žmogus.

Kadangi nepaprastas šio gyvenimo, šios tikrovės laikinumo ir trapumo suvokimas verčia veikti taip, tarsi iš tikrųjų gyventum ne čia, o į šią būtį būtum tik laikinai ištremtas. Todėl ir veiksmai neturi nieko bendro su pragmatiškumu – ne taip matuojama, ne tas mastelis. Pedro Calderóno herojai visi tokie – ištremti į šį pasaulį ir veikiantys tik todėl, kad tokios šio teatro taisyklės, taip dabar sapnuojama. Jie nuolat savo veiksmus matuoja pačiais aukščiausiais matais. Todėl – nors tai tik sapnas, tiktai teatras – paprasta ir lengva čia nebūna. Kiekvienas žingsnis, tegul sapne, yra žengiamas kaip lemtingas, kaip paskutinis. Ir vėl prisimenam, kas buvo pasakyta: mirtis sulygina visus, iš dulkės virtęs, dulke vėl pavirsi. Riba tarp tikrosios, anapusinės tikrovės ir šios realybės sapno yra labai lengvai peržengiama, beveik nepastebima. Mirtis nuolat alsuoja už kairiojo keleivio peties – tik atsigręžk, pakils iš kelio dulkių varnas. Apie tai "Gyvenimas – tai sapnas", o ne apie rūmų intrigas, ne apie aistras, ne apie meilę ir garbę, nors, žinome, gyvenimas sulygina visus. Pasimatuokime – ar bent šį laiko kąsnį galėtume gyventi stiklo bokšte, suvokdami, kad kiekvieną mūsų žingsnį, poelgį ir žodį mato Didysis Režisierius? Ar vis dėlto geriau sapnuoti urvo tamsoje?

Vertėjas“

Iš esmės ir dabar, po dešimties metų, nelabai ką kitaip išeis pasakyti. Galbūt nebent ne taip egzaltuotai.

Tags: raštija
Subscribe

  • Bebro dao

    Visiškai neturiu laiko versti. Nepykite. Radau šitą tekstą, nes pastaruosius metus esu atidus raktažodžiams "bebras", "užmušti", "dresuoti",…

  • Margiausia

    Daugelis jau turbūt matėt šitą žemėlapį. Bet atkreipkite dėmesį, kad vienintelė valstybė, atrodanti kaip bobutės siūti skiautiniai, - mūsiškė. Nuo…

  • Vilnius kaip fantasy laukas

    Prie Mažvydo bibliotekos kaip tik dabar stato paminklą elfų lankininkams. Vietoje Lenino sukrautas laužas. Teisingai, Azag-Toto dvasios likučius…

  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 15 comments

  • Bebro dao

    Visiškai neturiu laiko versti. Nepykite. Radau šitą tekstą, nes pastaruosius metus esu atidus raktažodžiams "bebras", "užmušti", "dresuoti",…

  • Margiausia

    Daugelis jau turbūt matėt šitą žemėlapį. Bet atkreipkite dėmesį, kad vienintelė valstybė, atrodanti kaip bobutės siūti skiautiniai, - mūsiškė. Nuo…

  • Vilnius kaip fantasy laukas

    Prie Mažvydo bibliotekos kaip tik dabar stato paminklą elfų lankininkams. Vietoje Lenino sukrautas laužas. Teisingai, Azag-Toto dvasios likučius…