February 5th, 2009

pagr

Apie moteris ir parodijas


Tingiu rašyti tiek komentarų, todėl apie vakarykščias parodijas-kopijas parašysiu šičia, atskiru įrašu.

Skausmas kaip nuolatinė būsena, dažna retorinė pakartojimo figūra, auganti kalbėsenos įtampa (vis dar būčiau literatūros kritikas, matyt, rašyčiau – naratyvo crescendo), komplikuoti santykiai ir su vyrukais ir su savo kūnu ir su praeitim – o taip, tai Dalia Jazukevičiūtė.

Pasakojimas kaip iš Prano Mašioto knygynėlio su nuolatiniais prilyginimais kaip buvo seniau, šioks toks apsimestinis kuklumas, švelnus pabaksnojimas valdžiai, šiuolaikinių papročių "pašidijimas", ir be abejo, čia pat liaudiškos žolelių medicinos receptas – tai Filomena Taunytė.

Beje, Eliyahu Goldrattas savo verslo romanus rašo lygiai tokiu stiliumi (gal išskyrus pabaksnojimus valdžiai) ir su visais receptais. Ir jie yra lygiai žiauriai populiarūs kaip ir Filomenos.

Nė vieno sakinio, kur nebūtų bandyta sudurti dviejų ar trijų vienas kitam prieštaraujančių žodžių, visiška vietų ir laikų mozaika, proza ant poezijos paribio, nepaprastai ilgi sakiniai, kuriuose veiksniai ir tariniai natūraliuoju būdu pameta vienas kitą, aukštosios leksikos (karūna) ir žemosios (pūliai) natūralus ir lengvas sukergimas – šiemet debiutuojanti Elžbieta Latėnaitė, kurios pirmą knygą po savaitės gausiu pristatyti knygų mugėje.