vklase (vklase) wrote,
vklase
vklase

Sodininkystės propaganda


Praėjusį penktadienį vieno iš mano tinklaraščių komentatoriai man uždavė klausimą.

Maždaug tokį: „O jeigu problemų šaknys ne Gedimino 53, tai kur jos?“

Pabandysiu papasakoti, ką dabar apie visa tai galvoju.

Net ir tokį nedidelį mechanizmą kaip mūsų valstybė valdyti, prižiūrėti ir tvarkyti yra sunkus darbas, reikalaujantis daug patirties ir išmanymo. Jį ir atlieka patirties ir išmanymo turintys žmonės. Jeigu užsienio reikaluose kalbame apie „karjeros diplomatus“, tai šiuo atveju tiktų vardas „karjeros biurokratai“.

Kai kurie iš jų savo darbą dirba dar nuo Gosplano laikų, kiti (ir tokių veikiausiai dauguma) į savo pareigas atėjo iš vadinamojo „partinio-ūkinio aktyvo rezervo“, iš komsomolo. Yra ir jaunesnės kartos, vadybos besimokiusių jau Vakarų biurokratų ugdyklose, žmonių. Atmetus ideologinius skirtumus ir palikus nuogą funkciją – valdyti – ir ten, ir ten žmonės rengiami panašiai.

Štai jie ir tvarko valstybės mechanizmą – ministerijų sekretorių patarėjai ir departamentų vadovų padėjėjai. Ypatingai svarbiais atvejais sprendžia ministerijų sekretoriai ir departamentų vadovai.

Jie yra tie dantračiai, smagračiai, svertai ir visos kitos mechanizmo detalės.

O kas ten sėdi Gedimino 53, Gedimino 11 ar – juoba – Daukanto 3 – nėra taip labai svarbu.

Tiesa, žinau, kad taip rašydamas sąmoningai paprastinu reikalus. Daugeliu atveju turime reikalų su simbolių realybe, o simbolių ekonomikos laikais ji reikšminga.

„Karjeros biurokratų“ (jeigu kas mėgsta juos pakeikti, sako žodį „nomenklatūros“) yra daug – keliasdešimt tūkstančių. Kažkada Gediminas Vagnorius (gal 1997?) pabandė šiek tiek performatuoti visą šitą mechanizmą. Kažkodėl labai greitai atsitraukė. O čia dar nutiko Rusijos krizė... Žodžiu, po to niekas daugiau šio aparato esmingiau judinti ir nebandė. Man kartais atrodo – ir gerai darė.

Tokiame animaciniame filmuke skambėjo dainelė „Kadaise, kadaise, tos dienos negrįš/Buvau aš jaunutis gražuolis arklys.“

Tai va kai aš buvau „jaunutis arklys“, aš dar turėjau iliuzijų (na, maždaug tokių, kaip dabar kad turi Valinskas – tarkim, kad jis jų turi), kad vienu intensyviu valios veiksmu – kad ir rimta pergale rinkimuose – galima pramušti tą jau senokai kvėpuoti neleidžiančią marazmo plutą, ištaškyti tą nevilties drebutiena.

Dabar esu „senas arklys“ ir manau, kad agresyvūs veiksmai čia niekuo padėti negali – veikiau reikia kruopščiai ir ilgai auginti sodą. Tai yra, keisti mentalitetą, keisti kultūrą. Pinti susikalbėjimo ir palankumo audinį, mažinti pykčio ir agresijos. Intensyvus valios veiksmas, žinia, agresijos tik priveisia.

Man norėtųsi, kad mūsų kultūroje augtų bent jau trys dalykai: sugebėjimas skaityti tekstus (plačiąja prasme) ir juos suvokti, sugebėjimas planuoti toliau nei dvi savaitės, mėnuo ar metai ir sugebėjimas girdėti priešingą nuomonę turintį žmogų, nestveriant kuokos ar kirvio.

Nors ką čia aš – juk kitąmet minėsime ne ką kitą, bet lietuvių nesugebėjimo išklausyti kito žmogaus, nestveriant kirvio, tūkstantmetį.

Būsiu gal naivus idealistas, bet tvarkytis turėtume pradėti nuo visokeriopo švietimo ir lavybos. Čia tilptų ir kalbų mokymasis, ir knygų skaitymas, ir TV, rodančios tas besismaugiančias blondines, boikotas.

Seniai neturiu vilčių, kad šioje sferoje kas nors gali būti pajudinta „iš viršaus“ (o beje, įdomu, ar Švietimo ministerija priklausys Tautos prisikėlimo partijai?), todėl tiesiog manau, kad kiekvienas tai turėtų daryti pats, kiekvieną dieną – čia pat aplink save. Tiesiog kaip galima geriau prižiūrėti savo sodą.

Tags: prie virtuvės stalo
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 44 comments