vklase (vklase) wrote,
vklase
vklase

  • Music:

Seno bambeklio veranda-49


Tuoj bus atskleista viena iš svarbesnių paslapčių.

 

Prieš dvyliką metų teko mėnesį mokytis Londone, „Reuters“ organizuojamuose kursuose jaunų demokratijų žurnalistams „Writing business news“. Buvo tikrai įdomu.

Vieną dieną mums buvo pasiūlytas toks žaidimas informacijomis apie žaliavas – na, maždaug kaip dabar visi žaidžia su OPEC ir naftos kainomis, tik ten buvo apie metalus. Spaudos konferencija, vyriausybių sprendimai, visokie kontekstai, o mes turėjome būti visaip konkuruojantys reporteriai. Tokios labai gyvos pratybos.

Ta proga senas ir... – norėjau rašyti žilas, bet jis labiau buvo plikas – „Reuters“ vilkas Rogeris Jealas pasakė svarbiausią žurnalistikos taisyklę. „The main rule of journalism is: cheat and steal, cheat and steal.“ Jeigu kas vis dar nesupranta šių laikų lingua franca, tai: „pagrindinė žurnalistikos taisyklė: apgaudinėk ir vok, apgaudinėk ir vok.“

Ta prasme – jeigu matai, kad guli informacija, imk ir platink (ir stenkis tai padaryti greičiau negu kitas), jeigu randi gerų idėjų – kopijuok be jokio drovulio.

Ir va apie tai aš norėčiau pakalbėti.

Esu čia ne kartą rašęs, kad tekstą, parašytą užpakaliu, ir tekstą, parašytą kojomis, atskirti nesunku, o mano visos simpatijos yra antrojo varianto pusėje. Detalės, gyvi ir traškūs įspūdžiai – tai yra tai, kas skaniausia.

Bet. Kartais mus baisiai sudomina (o juk jau minėjau, kad pirmiausia rašančiajam turi būti įdomu tai, ką jis daro) kas nors, ir tiesiog Lietuvoje nematai, kur galėtum nueiti ir pasiklausti, kur rasti kokį įdomų, spalvingą ir iškalbingą žmogų, kuris papasakotų visą tiesą.

Tuomet sėdi prie – teisingai – interneto, naršai ir dėlioji. Tas daiktas vadinasi kompiliacija. Jis daromas užpakaliu, o ne kojomis. Nes, kaip mes visi žinome – jeigu nurašai iš vienos vietos, atsitinka plagiatas, jeigu iš penkių – tyrimas.

Tikrai labiau mėgstu rašinius, parašytus kojomis, bet nejaučiu alergijos ir tiems, kurie parašyti užpakaliu. Jeigu užpakalis sėdėjo vienoje vietoje pakankamai ilgai. Net ir argumentų galiu pametėti – kartais pasitaiko tokių temų, kad vadinamieji ekspertai Lietuvoje esti perskaitę vos keturias brošiūras apie reikalą, o rašantysis – pusantro metro knygų. Tai ko ten per jėgą pas tokį ekspertą sprausiesi?

Visą šitą kalbą pradėjau tam, kad pasakyčiau, kas gelbsti tokio tipo rašinius. Aha, atspėjote. Gelbsti „aš“. Asmeninė patirtis, subjektyvus santykis, subjektyvūs keiksmai ir ne mažiau subjektyvios odės bei kiti pagiriamieji žodžiai. Tada jie tampa paskaitomi. Kartais net ir visai smagiai. Kai tik panašus rašinys bando pretenduoti į objektyvumą, jis žlunga.

Tags: redaktoriaus pabambėjimai verandoje
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 30 comments