vklase (vklase) wrote,
vklase
vklase

Teatro dzenas


Man visada labai patiko Gintaro Varno požiūris į teatrą.

 

Pažįstami mes seniai – dar „Rotonda“ buvo neapšnerkšta. Gintarui vis ko prireikdavo išversti, o aš vis versdavau. Visi vertimai teatrui padaryti režisieriui mane daužant per galvą ir kitas atsikišusias kūno vietas: „Reikėjo vakar.“

Išskyrus Arthuro Honeggerio oratoriją „Jeanne d'Arc“, libretas Paulo Claudelio.

Patiko tas požiūris tuo, kad jis buvo toks žiauriai (Gintaro žodis) dzeniškas.

Žiūrim į raudonuojančius klevus, žinodami, kad tuoj to grožio ir nebeliks.

Pirmas – Aleksandro Bloko „Balaganiūkštis“ Jaunimo sode (dabar Sereikiškių parkas). Ten stovėjo toks medinis kinoteatras, atkeltas kitados iš Kalvarijų gatvės. Jo dabar irgi jau nebėra.

Pjesė pilna templieriško ir rozenkroiceriško simbolizmo (rožės, kryžiai, riteriai ir damos), commedia dell'arte personažų. Gruodis, šalta, žiūrovų tiek pat, kiek artistų.

Na ir kas? Buvo smagu. Vieną vienintelį kartą buvo tas spektaklis.

Toliau buvo jau rimtesni ir didesni darbeliai – Federico Garcia Lorca „Jei praeitų penkeri metai“, Pedro Calderonas de la Barca „Gyvenimas – tai sapnas“. Gintaras brauko Calderono monologus per pusę: „Tu ką, tokio ilgo teksto nei artistui neužteks kvapo pasakyti, nei žiūrovai iškentės. Žiauriai, žiauriai reikia trumpinti.“ Trumpinam. Kalba apie baroko pjesę, žmonės tais laikais lyg ir mėgo pašnekėti ir paklausyti, bet na ką jau ten...

Ir vėl Calderonas – „Didysis pasaulio teatras“. Vėl visiškas dzenas. Vienas vienintelis spektaklis Universiteto palėpėje. Balandžiai slankioja aplink, kažką šneka. Žiūrovų – truputį daugiau negu artistų. Iki to vakaro – vertėjas verčia, scenografai dirba, trupė repetuoja. Tada – vienas blyksnis ir viso gero. Viskas. Viskas jau atsitiko.

Ir tai buvo žiauriai gražu. Ir teisinga.

Prisiminiau, nes va dabar ima ir parašo laišką vienos leidyklos vyr. redaktorė. Sako, kad studentai, besimokydami apie baroko literatūrą, iš rankų į rankas leidžia Calderono pjesių rankraščių kopijas. Ir dar sako – o gal išleidžiam? Na, žinoma, apatiniame stalo stalčiuje guli krūva diskelių, bet tai kad dabar nematau aplinkui nė vieno kompiuterio, kur juos galima būtų įkišti. Ką nors sugalvosim.

Praeitis pasiveja. Ir dzenas vėl praneša: būk akimirkoje. Ten sutilps viskas.

Gero ir šilto savaitgalio.

Tags: penktadienis, prie virtuvės stalo
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 16 comments